Nebijok kalbėti

Turbūt sunku būtų mūsų šalyje surasti žmogų, kuris nebūtų girdėjęs, kad Lietuva „pirmauja“ savižudybių skaičiumi Europoje ir pasaulyje. Nors pastaraisiais dešimtmečiais mūsų šalyje išties įvyksta itin daug savižudybių, visgi nemanau, kad turėtume susigyventi su „savižudžių krašto“ etikete. Visų pirma dėl to, kad tokia fatalistinė nuostata tik dar labiau didina bejėgiškumo atmosferą. Kai tokia nuotaika apima didelę visuomenės dalį, žmogui, susidūrusiam su dideliais gyvenimo sunkumais, pradeda atrodyti, kad savižudybė yra vos ne kažkokia „užprogramuota“, neišvengiama išeitis.

Neketindamas neigti savižudybių problemos Lietuvoje mąsto, visgi norėčiau atkreipti dėmesį į keletą faktų, kurie bent jau man rodo, kad nesame nusipelnę „savižudžių krašto“ etiketės. Ir dar svarbiau – jeigu visi kartu rimtai imtumėmės šios problemos, savižudybių Lietuvoje tikrai sumažėtų.

Pradėsiu nuo to, kad istoriškai savižudybės Lietuvai nėra būdingas reiškinys. Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvoje įvykdavo 5-10 savižudybės 100 000 gyventojų (dabar 30-40). Ir tai buvo vienas mažiausių rodiklių Europoje.

Nors kalbėdami apie savižudybes mūsų šalyje, dažnai prisimename Pilėnų legendą, tačiau rimtesni tyrinėjimai rodo, jog „nuo pagonybės laikų lietuvių požiūris į savižudybę buvo atsargus, veikiau net neigiamas. <…> Įsigalėjusi krikščionybė šias nuostatas tik sustiprino“ (D. Gailienė „Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“, 1998).

Savižudybių Lietuvoje ėmė daugėti sovietinės okupacijos metais. Tai vyko labai analogiškais tempais kaip ir Latvijoje bei Estijoje, kas rodo, kad tai nebuvo kažkoks atsitiktinis reiškinys, o visoms trims šalims bendrų priežasčių nulemtas procesas. Savižudybių rodikliai sovietiniais metais nuolat augę (iki 36 / 100 000 gyventojų), Atgimimo laiku staiga gana ženkliai sumažėjo (iki 25). Mokslininkai nesutaria iki galo, kas tam turėjo didesnę įtaką – ar griežtesnė alkoholio pardavimo politika, ar Atgimimo metu mus visus sujungęs vienybės jausmas ir viltis, jog galime sukurti kitokį gyvenimą sau ir savo šaliai. Tikriausiai buvo svarbūs abu šie veiksniai. Dar svarbiau – tai akivaizdus įrodymas, kad savižudybių skaičių galima sumažinti, ir netgi labai ženkliai.

Pirmasis Nepriklausomybės dešimtmetis mūsų šaliai atnešė labai didelius pokyčius ir iššūkius. Ir tikrai ne vien ekonominio gerbūvio prasme. Visuomenės susiskaldymas bei susipriešinimas ir įsigalinti vertybių krizė – ne ką mažesni iššūkiai nei ekonominiai nepritekliai. Visos šios permainos – labai staigios ir didelės – lėmė ir savižudybių skaičiaus didėjimą. 1996 m. savižudybių rodiklis pasiekė 46 ir tik pastaraisiais metais sumažėjo iki 30 savižudybių 100 000 gyventojų.

Tačiau toks didelis savižudybių skaičius pastaraisiais dešimtmečiais būdingais ne tik mūsų šaliai. 2008 m. Pasaulinės sveikos organizacijos pateikiamais duomenimis Baltarusijos savižudybių rodiklis buvo 35 / 100 000, Rusijos – 32, Slovėnijos ir Vengrijos – 26, Latvijos – 25 (daugiau šalių rodiklių galima rasti čia). Tai rodo, jog daugelis postsovietinių šalių susiduria su panašiais sunkumais.

Nežinau kaip Jums, tačiau man visi šie faktai rodo, kad neturime mes „savižudybės geno“, kad nesame kažkieno prakeiktas „savižudžių kraštas“ ar kokia nors nevykėlių šalis. Susiduriame su labai panašiomis problemomis, kaip ir kitos (nors ir ne visos) postsovietinės šalys. Todėl geriau nepasiduokime bejėgiškumo atmosferai, o pagalvokime ką kiekvienas galime padaryti, jog savižudybių Lietuvoje būtų mažiau. Ir tikrai tikiu, kad galime tai pasiekti – svarbu ne laukti, kad kas nors (pvz. valdžia, Europos Sąjunga ar pan.) viską sutvarkytų, o veikti patiems. Apie tai ir yra iniciatyva „Nebijok kalbėti“.

Paulius Skruibis
„Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas.