Viena iš kliūčių, trukdančių pastebėti savižudybės riziką ir suteikti reikiamą pagalbą – klaidingi įsitikinimai apie savižudybes, arba kitaip tariant, mitai. Šie klaidingi įsitikinimai yra plačiai paplitę tikriausiai dėl kelių priežasčių. Pirma, kiekviename mite visuomet yra dalelė tiesos, nors didžiąja dalimi jie ir yra klaidingi. Antra, tokie mitai padeda mums apsisaugoti nuo savo baimių. Pavyzdžiui, jeigu aš galvoju, kad tie, kurie daug kalba apie savižudybę, iš tikrųjų nenusižudo, man ramiau. Tačiau tai yra vienas iš tų klaidingų įsitikinimų, dėl kurių reali savižudybės grėsmė lieka neįvertinta.
Šiems mitams, tiksliau jų išsklaidymui, skirsime visą seriją mūsų blogo įrašų. Pradėsiu nuo jau minėto: „žmonės, kurie daug kalba apie savižudybę, paprastai nenusižudo“.
Iš tikrųjų turbūt kiekvienas esame susidūrę su žmonėmis, kurie vienu ar kitu savo gyvenimo momentu yra kalbėję apie savižudybę, bet nenusižudė (arba grasinę, netgi šantažavę). Taigi, atrodytų, tai visai ne mitas, o tiesa. Tačiau ne vienas mokslinis tyrimas yra atskleidęs, kad daugelis (apie ~80%) nusižudžiusiųjų yra tiesiai kalbėję arba netiesiogiai užsiminę apie savižudybę.
Todėl kiekvienas rimtai dirbantis savižudybių prevencijos srityje (ar tai būtų savanoris ar profesionalas) žino: jeigu žmogus užsimena apie savižudybę, tai visuomet rizikos ženklas, kurio negalima ignoruoti. Net jeigu atrodo, kad žmogus tuo manipuliuoja ar tiesiog nori atkreipti dėmesį. Išgirdus tokią užuominą, visuomet verta tiesiai paklausti: „ar Tau kyla minčių apie savižudybę?“ Išgirsti teigiamą atsakymą į šį klausimą tikrai nėra lengva, tačiau tai yra pirmasis žingsnis pagalbos link. Pagrindinės nuorodos, kaip kalbėti su žmogumi, galvojančiu apie savižudybę, yra mūsų atviruke ir skyrelyje Kaip galima padėti.
Ypač sunku ir kyla daug prieštaringų jausmų (baimė, pyktis ir pan.), kai žmogus manipuliuoja savižudybe: „jeigu tu mane paliksi, aš nusižudysiu“. Net ir tokiu atveju savižudybės rizika yra gana reali, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia pasiduoti tokioms manipuliacijoms. Tokiu atveju svarbu ne tik rūpintis profesionalia pagalba grasinančiam nusižudyti, bet neužmiršti pasirūpinti ir savimi: pasidalinti šiais sunkumais su artimaisiais, kuriais pasitiki, pasikonsultuoti su psichologu.
Paulius Skruibis
„Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas
Sutinku su psichologo Skruibio issakytomis mintimis apie tai, kad kalbu apie savizudybe niekada negalima ignoruoti. Bet kita vertus, nemanau, kad klausimas: „ar Tau kyla minčių apie savižudybę?“ kazkuo gali padeti. Kiekvienas zmogus yra unikalus. Gerai, sakykime, 1 karta pagalbos telefonas padejo, bet vel tas pats zmogus paskambines, kai jam kyla minciu apie savizudybe ir vel isgirdes ta pati klausima supras, kad niekas jam realiai padeti negali ir tai gali tik labiau pastumeti i savizudybe
Nors iki siol nieks nezino kaip padeti savizudziui ir turbut tokiu zodziu, kurie atitrauktu nuo lemtingo zingsnio nera. Manau, gelbsti tik nuosirdus atviras pokalbis. Otai padaryti ne taip jau lengva…
Iš tiesų klausimas „ar Tau kyla minčių apie savižudybę?“ yra tik pradžių pradžia. Jeigu aš nepasiruošęs atviram ir nuoširdžiam pokalbiui, tai tas klausimas — beprasmis. Tačiau jis svarbus, nes rodo, kad nebijau kalbėti šia tema.
Paulius
Daug yra tiesos, bet ir nuosirdumas ne visada padeda, deja.
Pvz.: gyvenome bendrabutyje su merginomis ir turejome kambarioke D (viso vardo nerasysiu), kuri sirgo epilepsija. Mateme visos, kad tai nera lengva asmnenybe, su daug ikiriu pomegiu, bei polinkiu manipuliuoti savo liga. Labai nenusileidome tam, bet visgi uzuojauta ir noras padeti kartais nugaledavo, ka D panaudodavo savanaudiskai ir po musu nuosirdziu poelgiu situacija vis blogejo. T.y daznejo jos priepuoliai (ko kaikurios meginos negaledavo pakelti psichologiskai, nes vaizdai tikrai nebudavo malonus), savo ikurumu vis labiau mus visas erzino, santazavo ir savo seima.
Galiausiai, trukus musu kantrybei, mes pradejome rimtai su D kalbetis apie tai, kelios merginos anonimiskai kreipesi ir i bendrabucio vedeja. Aisku ir tai nepadejo, bet dar pablogejo, t.p. D mums pradejo grasinti savizudybe. Manau, kad tai ir buvo vienas is tu atveju, kai D norejo demesio, t.p. testi savo manipulicijas. Grasino, kad eina pjautis venu (karta tai ja buvo padariusi savo seimos nariams, bet gerai zinojau, kad nusizudyti pjaunantis venas tikimybe yra nedidele, taip pat jos egoizmas to neleistu, nebent siek tiek susidraskytu, kad pgasdinti), tad man nebeliko nieko, kaip tik priminti, kur yra mano peiliukai. Tai padejo, nes suprato, kad nebijome. Bet pagerejimas buvo laikinas ir veliau vel viskas kartojosi is naujo. Taigi, mums nieko nebeliko,kaip tik kreiptis i savo vedeja ir jos tevus ir informuoti juos apie visa tai.
Pritariu, kad nuosirdumas yra labai veiksmingas, bet buna ir tokiu situaciju, kai tenka imtis griestu priemoniu, kad apsaugoti save ir kitus aplinkinius nuo santazo bei manipuliacijos is grasinaciojo nusizudyti.
Nenoriu labai reikštis pesimistiškai, bet realybė yra tikrai nekokia. Tą pastebiu ir manau, kad ne vienas tą pastebi. Žmonės yra labai jau tokie abejingi „kitam“. O to nuoširdumo, tai tikrai labai reikia. Būna ir taip, kad ir psichologas atrodo savo pacientui ar klientui abejingas. Norėtusi, kad šis projektas, bent jau kažkiek pakeistų mąstyma žmonėms ir sumažintų savižudybes.
Taip, realybe yra tikrai gana ziauroka ir abejingumas aplinkiniams auga. Norecau pabrezti, kad tai yra visur, ne tik Lietuvoje.
Gal ir as panasiai maniau, kol nesutikau keliu tikrai nuosirdziu zmoniu. Pabendravusi su jais, pradejau matyti ir daugiau nuosirdumo aplinkui. Ne karta, is sutiku nepazistamu zmoniu, kuriu net vardu nezinojau, gavau ypatingai ir nepamirstama pagalba.
Kartais uztenka tik veno kito gero zodzio, tam, ka niuri nuotaika isblestu. Kad ir is benamio isgirsti keli nuosirdus zodziai, pakeite mano nuotaika ir grizau namo laiminga, visas bedas laikinai palikusi Kalvariju gatveje, gerai isimiegojau, kita ryta viska apmasciau ir issprendziau savo problemas
Tad tikrai galiu psakyti, kad Lietuvoje, ir ne tik, yra daug nuosirdziu ir geranorisku zmoniu!
Savizudybe yra labai sunkiai paaiskinamas poelgis. ir kiekvienas ji gali aiskinti vis kitaip. Mano galvoje daug minciu, bet nenoriu per daug issiplesti. Taciau as ir pati daug galvoju apie savizudybe..bet dabar mano nuomone pasikeite. Todel noreciau pasakyti kas man padejo apsispresti gyventi ar mirti. ogi niekas. as pati supratau kad dar neverta, kad galiu buti laiminga del mazu dalyku.. todel sakau zmonems kuriems nelengva apsidairykit, juk yra tiek visko ko jus dar nezinot, tiek visko kas jums gali suteikti laimes
negaleciau smerkti savizudybes, bet prasau nekaltinkit del savo poelgiu kitu nes jus pats taip nusprendete. Tikiu kad ir vienintele jusu gyvenimo diena yra daug reiksmingesne nei mirtis, nes jus galite gyventi, stengtis del saves ir buti laimingu, o jei gerai isiziuresit pamatysit kad visur yra jums laime suteiksianciu dalyku. O mirtis yra beprasme, todel ar nebutu geriau tos beprasmybes nustumti toliau ir gyventi. stenkites del saves ir savo laimes. ir nenuvertinkit saves. 
Raginu visus stengtis kuo labiau pastebėti aplinkinius, nenusigręžkite bent nuo draugų. Kalbėkitės, kai tik kyla įtarimas. Manu, nors tuo metu žmogus gali ir nesidžiaugti jūsų draugija, vėliau jis supras, kad norėjote tik gero. Bet ne tai svarbiausia, o tai, kad nuo mūsų gali priklausyti žmogus gyvybė.
Netoleruokite smurto: nei fizinio, nei dvasinio mokyklose ir pan. ir juo labiau nebūkite jo skleidėjai.
[...] Mitai apie savižudybes: #1 [...]
Jei žmogus gali ir nori apie tai kalbėtis, žinoma, kalbėtis reikia. Bet tuomet, kai jis ima pasakotis didelė baimė atslūgsta, nes jam palengvėja ir rizika vis mažėja. Bent su tais atvejais, su kuriais man teko susidurt. Na, o yra tokių žmonių, kurių jau nieks nebeišgelbės. Tiesiog yra.
[...] Mitai apie savižudybes: #1 [...]
Kaip mokyklose dirbama su priekabiautojais?????
Kada mokytojai nustos puldinėją mokinius ir tėvus, kurie netoleruoja priekabiavimo. Kada mokytojai nustos nusišnekinėti ir patarinėti nesikišti net tėvams?
Kaip mokiniams gali padėti tėvai, jei jie patys patiria priekabiavimą LT mokyklą užkabinę?
Kaip tėvai turi auklėti vaikus, kad tie vaikai LT mokykloje mokėtų apsiginti ir pritapti?
Kodėl vaikams „padeda mokytis“ nepakaltinami mokytojai?
Kodėl mokykloje aš turiu kovoti, prisitaikinėti, kodėl man įrodinėjama , kad visas gyvenimas sušikta kova su išsigimėliais ir prisitaikinėjimas?
Kodėl visa spauda- muilinė panegirika ir popierinės tiesos?
Kodėl aš turiu norėti gyventi šalyje, kur geras,sąžiningas žmogus negerbiamas ir nereikalingas?
susikiškit, vistiek realiai viskas seniai duobėje …
Kailai, zinau ir as kad musu salyje pilna neteisybes..kiekvienam buna sunku..bet tikiu kad ir tu negali visa laika buti saltas ir piktas, nusivyles..viesiems reikia svelnumo, apkabinimo,gero zodzio..bet kartais ir graziausios svajones virsta tikrove..manau sis puslapis turetu padeti igivendinti ta svajone.. mes norime keisti savo visuomene..i geraja puse.. zinoma visa tai gali atrodyti tik kaip formalumas bet gal yra tokiu kurie tikrai nori padeti..ne tik mokyklose yra ta neteisybe, jos yra visur, bet kol patis nepradesim keistis niekas nepadarys to uz mus..
[...] Mitai apie savižudybes: #1 [...]
[...] Mitai apie savižudybes: #1 [...]
as mergaite kuri neistenge nukovoti liudesio…esu mergaite kuri verke naktimis..esu mergaite kuri dazniausei nukence nuo meiles..kuri nori kartais ramei uzmerkt akis…
esu mergaite kurios guvenimas keistas istiesu.. esu mergaite kuri neprisitaiko prie naujoviu
kuri nesupranta kas yra lietus…
esu mergaite kure gali pasinaudoti visi.
as zinau ka daryti kad niekam netrugdyceu..
reikia ramei uzmerkt akis, bet labai bijau
jug niekada daugeu nematysiu as tawes
o jaj ir matysiu bandysiu tawe paliesti savo ranka
bet tu nejausi nieko nei prisilietimo jug as busiu tik siela kurios niekas nemato ir negirdi
manes jau nnera ir gali but ramus nepamatysi manes daugeu nes as tik busiu dangui !!!!!! rase GRETA. B. 1997.LIEPOS 1 / 2011
Gretai:
Liūdna ir vieniša būna tai mergaitei,
ji pasimeta, pavargsta ir pradeda galvoti apie pabaigą,
pradeda galvoti apie mirtį, savižudybę…
To ji išsigąsta.
Nes nors kartais atrodo, kad gyventi per sunku,
ji nori mylėti, būti mylimai ir pastebėtai,
ji nori kalbėti, nenori tylėti.
Užmerkus akis viskas pasibaigę,
Atrodo, kančios dingsta, bet visos galimybės taip pat…
Ji randa savyje stiprybės, nes nori gyventi.
Parašo čia, ką perskaitau ir aš.
Ir pagalvoju, kad man svarbu.
Ir tada linkiu dar daugiau ryžto,
dar daugiau stiprybės kalbėti, mylėti,
padėti kitiems padėti sau…
Nereikalinga niekam ta psichologine pagalba jei nori tegu zudos .
[...] Ar tikrai nenusižudo tie, kurie apie tai kalba? [...]