Neretai galvojama, kad savižudybė yra psichikos ligos pasekmė. Arba, kad nusižudo tik kokia nors psichikos liga sergantys žmonės.
Kaip ir kiekviename mite, šiame įsitikinime yra dalis tiesos. Iš tiesų psichikos ligos, ypač klinikinė depresija, ženkliai padidina savižudybės riziką. Žmonės, sergantys klinikine depresija (kai ilgą laiką kamuoja prislėgta nuotaika, nebedomina įprastinė veikla, sutrinka miegas ir t. t.) nusižudo kelis ar net keliolika kartų dažniau.
Tai kodėl tada sakau, kad tai yra klaidingas įsitikinimas? Todėl, kad:
- didžioji dalis sergančiųjų klinikine depresija arba bet kuria kita psichikos liga, nenusižudo;
- yra gerai žinoma, kad moterys depresija serga bent du kartus dažniau, negu vyrai, tačiau beveik visose pasaulio šalyse vyrai nusižudo kelis kartus dažniau nei moterys;
- ženkli dalis nusižudžiusiųjų žmonių nesirgo jokia psichikos liga.
Savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Žmonėms, sergantiems depresija, savižudiški impulsai kyla dažniau ir jie yra stipresni. Tačiau, jeigu kilus tokiam impulsui (nesvarbu, ar sergama kokia psichikos liga ar ne), šalia yra žmogus, pasiruošęs padėti, savižudybės galima išvengti.
Žinoma, jeigu žmogus serga psichikos liga ir kalba apie savižudybę, svarbu pasirūpinti ne tik emocine parama, bet ir tuo, kad ta liga būtų tinkamai gydoma. Čia panašiai, kaip su pirmąja medicinos pagalba – laiku suteikta pirmoji pagalba gali išgelbėti gyvybę, tačiau ji jokiu būdu nepakeičia medicininio gydymo.
Paulius Skruibis,
„Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas
[...] on Liepa 6, 2009 at 3:44 pm | Reply Mitai apie savižudybes: #2 « Nebijok kalbėti [...]
taip, sutinku su siais teiginiais..bet, ka daryti tokiems, kurie blogai jauciasi viduje, bet kencia ir tai skepia.. jauniems, maistaujantiems zmonems neretai pasireiskia depresijos pozymiai, bet nera kas mums pades..nes suaugusieji tiesiog to nepastebes, ar tiesiog nesupras ka reiskia pasikeitusi elgsena, o pats zmogus retai kada prisipazins tevams, kad jam reikia specealios pagalbos..o gal net ir pats zmogus nesupras, nenores pripazinti kad jam reikia tos pagalbos..bet reiketu suprasti kad tokioje visuomeneje jaunam zmogui labai sunku islikti..ir zmonems kuriems sunku patarciau netyleti. yra ir geru zmoniu kurie gali jums padeti tik reikia patiems noreti tos pagalbos.;)
Va va… „norėti“. Aš visada mielai noriu padėti, tik kažkaip nelabai priima pagalbos.
Pilnai sutinku su Ieva,kad suaugusieji tiesiog nepastebes ar nesupras ka reiskia pasikeitusi elgsena, o paciam zmoguisunku prisipazinti tevams, kad jam reikia pagalbos.
Norėčiau papprieštarauti, jauniems žmonėms ,kad suauge nemato ir negirdi ką jiems sako vaikai ir ką jie jaučia,mes irgi buvome jauni ir taip pat turėjome problemų,reikia nebijoti ir bandyti išsakyti,užsiminti apie savo problėmas.Aš pati auginu keturis sūnus ir kartais buna kaiko neišgirstu,nepamatau ,nesuprantu ,kad tai jiems sudaro problemą susitariau,kad jie man tai pasakytu kitokiu būdu arba net kitokia veido išraika,emocijomis ir bandome šnekėti,mastyti,spresti bendrai netik su manimi ,bet ir su visą šeima.Patikėkit manim ,o problėmu mes turėjome.Dar norėčiau palinkėti jeigu negali kalbėti su tėvais ,apsadairyk gal yra šalia gerai teta,arba dėdė,arba draugas,arba draugė. Pasaulyje yra žmonių kurie išklausis ir padės tik reikia savyje rasti jėgu išsipasakoti ir surasti savo viduje stiprybės,tikėjimo padėti sau.Mylių visus ir linkių stiprybės,tikėjimo.
Sveiki. Skaitau jusu pasisakymus ir man kyla stai toks klausimas. Ka daryti tiems, kurie pasisake apie savo bedas buvo pazeminti, issijuokta is ju? Atrodo labai artimam zmogui buvo atsiveres, bet tai dar labiau sumenkino jo pasitikejima savimi. Svetimam nelabai kas ryztasi pasakotis, nes bijo buti nesuprasti. Yra teke matyti kaip mergina pasipasakojusi apie savo bedas ir nora nebegyvnti, buvo isvezta i psichetrine ligonine. Ir nieko jai nepadejo, tik dar labiau pastumejo i mirties nagus. Ar gydymas tokioj istaigoj veiksmingas? Ar tai tik laikinas dalykas? Buvo pamineta, kad pasipasakoti draugui(-ei). Cia velgi iskyla keblumu. Ne kiekvienas nori apkrauti kito, kad ir labai atrimo draugo savo rupesciais, problemom, nes ju kiekvienas turime ir taip. Finale, lieki vienas vienas kaip pirstas ir sprendi dilema gyvent ir kentet ar tiesiog pasitraukti is tu kanciu.
O ar nebūna taip, kad vienas bijo „apkrauti savo rūpesčiais“, kitas bijo įskaudinti kalbėdamas apie sunkius dalykus, ir abu atsiveria tylos siena? Nors galbūt tiek vienas, tiek kitas ir norėtų pasikalbėti.
Jeigu atrodo, kad aplinkui nėra žmonių, kuriais gali pasitikėti, galima paskambinti emocinės paramos telefonu – ten atsilieps pasiruošęs išklausyti savanoris.
Paulius
Aš tai nenorėčiau, kad mane kas nors apkrautų ir pasakotų. Geriau į kiną nueit. O durnių vieta durnyne!!!
Norisi sureaguoti į tai ką rašai. Minėjai, kad žudaisi, kalbi apie tai. Svarbu, kad daliniesi savo išgyvenimais, tai rodo, kad nenori likti su jais viena. Kalbant, apie pagalbos galimybes, turbūt supranti, kad kiekvienas ją atranda skirtingai, svarbu, kad ieško. Taip pat minėjai, kad pati nenorėtum būti apkrauta kitų pasakojimais. Gali būti ir taip. Visgi parama dažnai labai vertinga. Iš Tavo komentaro pasirodė, kad esi išties pikta (kai kalbėjai, apie „durnius“). Jei yra dalykai keliantys Tau sunkius jausmus, pasidalinus jais su žmogumi, kuriuo pasitiki gali būti lengviau.
Manau jei yra bent is vieno puses noras kalbetis, tai pokalbis anksciau ar veliau ivyks.
Tuomet yra toks dalykas, kaip gali pasitiket zmogumi, kuris net nemates taves ir pasakotis jam apie savo isgyvenimus? kitiems reikia ne tik kalbos, bet ir apkabinimo, galbut net ir paverkimo kartu. o ka kitam telefono gale gali padaryti zmogus? pavyzdziui kodel svarbus dalykai nera sprendziami telefonu? daromi kazkokie susirinkimai ir stebima zmoniu reakcija, mimika.
nepagalvokit, kad as esu pries parama telefonu, tikrai ne ir dziaugiuosi, kad tokia yra, bet jei man gyvenime atsitiktu taip, kad tektu spresti gyventi ar mirti, nemanau, kad skambinciau zmogui, kurio visiskai nepazistu, nemacius ir destyciau savo problemas.
Linkiu jums dideles kantrybes, jegu ir atsidavimo gelbstint ar bent kiek padedant zmonems, nusivylusiais gyvenimu. sekmes.
visiskai sutinku su klumpe..pagalba telefonu nera labai perspektyvi.. kad zmogus galetu visiskai atsiverti jam reikia pasitikejimo..na o jei ir ne tai kiekviena karta kai sunku paskambines tuo telefonu vel is naujo pasakosi savo bedas nepazystamam? vien pasikalbejus visu bedu neisspresi per viena karta, antra kart skambinant vel tas pats klausimas kaip kalbant su irasu..tai gali dar labiau zlugdyti zmogu.. bet visos pastangos yra labai sveikintinos..nesakau kad niekam si pagalba nepadeda, juk kitiems tai gali buri tarsi stebuklas rasti zmogu kuris gali isklausyti..
Tikiu, kad gali būti nedrąsu pasitikėti nepažįstamu žmogumi, tačiau visgi emocinės paramos telefonu tarnybose dirbantys savanoriai yra pasiruošę pamėginti suprasti ir išklausyti žmogų. Nesiekiama tapti artimu draugu, ir taip, apkabinti jie negalės, tačiau galės sunkią akimirką pabūti kartu, neišsigąs tų problemų, kurias išgirs, nesakys aklai, kad „viskas bus gerai“, o galės pamėginti kartu su skambinančiuoju pagalvoti, kokį sprendimą galima rasti bei padrąsinti pasitikėti savo jėgomis. Suprantama, kad per vieną pokalbį problemos greičiausiai galutinai neišspręsi, tam gali prireikti ir profesionalios pagalbos, apie kurios galimybes savanoriai gali informuoti bei suteikti reikiamus kontaktus.
[...] Mitai apie savižudybes: #2 [...]
[...] on Liepa 13, 2009 at 10:30 am | Reply Mitai apie savižudybes: #2 « Nebijok kalbėti [...]
[...] Mitai apie savižudybes: #2 [...]
Vsi pasirasantys yra teisus, bet ka daryti jei turi mazamete dukra, moteri su kuria jau 9m. pedagago specialybe kuri nepaklausi siandien puse metu be darbo, moters kartele tau pakelta taip aukstai kad tu negali buti paprastas krovejas, o darbadavys sako tu paprastam darbui netinki tada norisi begt………
Mane daznai depresija kamuojaaa nzn ka daryt.esu ziauriai nusivyles gyvenimu daznai galvoju apie savizudybe man 20m…viena kart net virve pasiruoses buvau bet nepamenu kodel persigalvojauu dabar sedziu rasau ir visokios blogos mintis galvoje sukas………
as noriu nusizudyt,ka man daryt?