Turbūt ir Jums kada nors teko girdėti, jog nusižudo tik stiprūs žmonės. Arba atvirkščiai – tik silpni. Tačiau abu šie teiginiai neatspindi realybės.
Savižudybė nėra nei stiprių, nei silpnų žmonių poelgis. Savižudybė visų pirma yra kenčiančio žmogaus nevilties žingsnis. Žymus JAV psichologas ir vienas pirmųjų šiuolaikinės savižudybių prevencijos pradininkų Edwin Shneidman teigia, jog žmonės nusižudo dėl to, kad nebegali ištverti juos kankinančio didžiulio psichologinio skausmo. Ilgai kenčiant šį skausmą, žmogaus mąstymas tarsi susiaurėja – jis ima manyti, kad yra tik vienintelis būdas išvengti šio skausmo – nusižudyti.
Citata iš E. Shneidman knygos „Savižudžio sąmonė“ (Vilnius, Via recta, 2002 m., psl. 23):
Psichologinis skausmas yra sąmonę užvaldęs skausmas, sielvartas arba gėla. Šio skausmo esmė psichologinė – perdėtai išgyvenama gėda, kaltė, baimė, nerimas, vienišumas, baimė pasenti arba mirti kančiose. <..> Savižudybė įvyksta, kai psichologinis skausmas laikomas nebepakeliamu ir aktyviai siekiama mirties, kad pagaliau nutrūktų nesiliaujantis kankinantis sąmonės srautas. Savižudybė yra tragiška sielos drama.
Analizuodamas ir gilindamasis supratau, kad dėl stipraus psichologinio skausmo nusižudoma tik labai retais atvejais, bet kiekviena savižudybė yra susijusi su pernelyg dideliu psichologiniu skausmu.
Tačiau net „pernelyg didelis psichologinis skausmas“ gali sumažėti, jeigu juo pasidalini su žmogumi, kuriam rūpi. Atviras ir nuoširdus pokalbis – turbūt patikimiausias psichologinis nuskausminamasis.
Paulius Skruibis
„Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas
[...] Mitai apie savižudybes: #4 [...]
[...] Mitai apie savižudybes: #4 [...]
[...] on Liepa 27, 2009 at 3:17 pm | Reply Mitai apie savižudybes: #4 « Nebijok kalbėti [...]
Aš visad norėjau įsigyti Edwin Shneidman knygą “Savižudžio sąmonė”. Apskritai įmanoma ja kur nors įsigyti? Nes niekur man tokia knyga nėra užkliuvus.:/
†Invisible†, ši knyga prieinama bibliotekose. Jei nori įsigyti – teiraukis knygynuose.
Mintys apie savizudybe mane persekiojo nuo mazens. Dabar jau suprantu (manau) is kur tai ateina. Atsakyma radau Biblijoje. Noriu pasidalinti savo eiliuotomis mintimis.
( Rom.7:19-20 “Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O
jei darau ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau,
bet manyje gyvenanti nuodėmė”).
Nuodemes valdzioje
Kokia mūs prigimtis baisi,
Negailestinga ir žiauri.
Tai nuodėmė, kur mumyse,
Mus laiko savo valdžioje.
Jinai apnuodija mintis,
Vis mąsto:”Gal gi užvaldys?”
O mes paklūstam jai visi
Ir tampam jos jau vedami.
Ji reikalauja iš visų,
Kad taptume mes jos vergu.
O mes nesuvokiam visai,
Kad mintys jos, o mes vergai.
Tiesiog diktuoja mumyse,
Meluoja mūsų mintyse.
Apgauna, tarsi aš mąstau,
Tada, ką sako ji, – darau.
Bet tu sustok, brangus žmogau,
Suvok, kad ji asmuo, prašau.
Tave ji nori užvaldyt,
O dar vėliau ir pražudyt.
Tikrai žinau, kad ji tave
Užvaldžius buvo savyje.
Ką liepė ji, – nekart darei,
Paskui krimtais – ką pridarei.
Net netikėjai širdyje,
Kad taip pasielgei tada.
Bet tu žinok, tai darė ji,
Pasinaudojo tavimi.
Tikrai apgavo ji nekart,
Kiek žodžių jos tau teko tart.
Paskui gailėjais, aš tikiu,
Tada jau buvo per vėlu.
Ne tik ji duoda tau mintis
Ir įkvepia daryt tai vis,
Bet dar apkaltina po to,
Kad kaltas tu dėl viso to.
Į kampą nori įvaryt,
Besąlygiškai užvaldyt.
Vis kiša tau baisias mintis,
Apninka kaip juoda mirtis.
Ir ranką noris tau pakelt,
Nes negali kitaip ištvert.
Ji sako:”Nėr jau išeities”.
Ir vykdai valią jos išties.
Nesugebam atsilaikyt,
Ir kas galėtų pasakyt,
Kaip nugalėt ją savyje
Ir nebebūt jos valdžioje?
Brangus žmogau, aš jau žinau
Ir noriu parašyti tau:
Jei Kristus tavo dvasioje,
Nuo jos išgelbės Jis tave.
Nors nuodėmė tokia baisi,
Jis nugalės ją, ar tiki?
Nors valdžią nuodėmės jaučiu,
Rašau šiandien tau su džiaugsmu.
Kai nori ji mane valdyt.
Aš pradedu širdy prašyt:
“Išgelbėk, Kristau, Tu mane,
Nenoriu būt jos valdžioje”.
Labai prasmingi ir gražūs žodžiai, Jolanta.
Jei esi iš Vilniaus, pabandyk paieškoti knygyne prie VU arba Roto knygyne prie Mickevičiaus bibliotekos (netoli VGTU) – ten kartais galima rasti senesnių knygų
Ka man daryti jai noriu mirti ir diena nakti mastau apie savizudibe, bet kai kamnors pasakau kad noriu numirti ir nusizuditi visi tik ir nusisuka nuo manes ir pradeda sakyti savizudė, savizudė…
O noreciau rugseji uzlipti ant savo mokyklos stogo ir nusokti, o kai krenti ištiesti rankas ir užsimusti.
Nes net nebesinori likti sem pasauli, cia bjauru.
Visi manes nekencia visi nenori draugauti, motina vis reke ant manes ir brolio o teciui vis priekaistauja del kasko.
Tetis zadejo mus su broliuku išsivešti ir bekti iš namu kad galetume nebekentėti tos raganos,bet, teciui paprastejo sveikata ir ten nezinau kaip toliau giventi teciui jau 60 ir jis senas o mamai tik 35.
O kai bandau išsipasakot vsi sako kad as melage ir niekas manim netiki.
Kai gristu namo tik ir verkiu…
Nezinau paska kreiptis pagalbos, bet kartu ir norisi nusokti nuo tos mokyklos;(((
Prasau padekit man, nes greit pati nebesuvoksiu ka darau…
Būtinai kuo greičiau kreipkis pagalbos:
Emocinės paramos telefonai: http://www.klausau.lt
Pagalba internetu: http://www.jppc.lt/draugas
Į artimiausią organizaciją, teikiančią psichologinę pagalbą: http://www.jppc.lt/?_nm_mid=TVN3ekxEQXNNQ3d3&_nm_lid=0&session=no
Miela Kotryna,
pirmą kartą matau šį puslapį ir, tiesą sakant, nepažįstu nei vieno žmogaus, kuriam būtų reikėję didelio palaikymo ar patarimo (turiu galvoje nevaldomą norą pasitraukti iš gyvenimo). Galbūt man pasisekė, kad gyvenu draugiškoje ir mieloje aplinkoje, kur nebijau išsakyti kas mane neramina ar baugina. Tu rašai, kad Tavęs niekas nemyli ir nesupranta, mama pyksta ir barasi ant tavęs ir brolio, bet matai, dažniausiai gyvenime pyksta tie, kurie buvo kadaise nuskriausti ar nemylimi. Todėl jau suaugę nebeišmano kaip susitvarkyti savo gyvenimą, nes (galbūt) neturėjo teigiamų pavyzdžių (supratimo, meilės, atjautos, nepatyrė gerumo) iš savo artimųjų. Kiek suprantu – mokykloje tavęs taip pat niekas neišklauso? Bet tu nebijok, kreipkis, kad ir į savo mokyklos direktorę ir išsipasakok, kaip Tau šiuo metu skauda širdelę ir kad nesijauti saugi. Kas liečia Tavo mamą – nepyk ant jos, kad ir kaip ten būtų, ji myli tiek Tave tiek Tavo brolį, tik greičiausiai nemoka parodyti savo meilės kitais būdais. Greičiau jau Tu eik prie jos ir pabandyk pasakyti, kaip Tau jos trūksta ir kad ją myli. Pamatysi, kaip ji nustebs, gal iš pradžių ir pašnairuos, bet Tu nenusileisk ir demonstruok jai savo meilę, o neapykantą – mesk iš galvos ir rauk iš širdies. Neapykanta ir pyktis patys blogiausi patarėjai. Ir dar vieną dalyką noriu pasakyti: niekuomet (niekuomet) savo gyvenime nesijausk auka! Tu ne auka, o asmenybė, jei taip jausiesi, pamatysi kaip viskas pasikeis į gerą pusę
. Laikykis, Tu tikrai gali 
.
Linkėjimai!
O ką daryti jeigu nėra kam išsipasakoti?Jeigu tie artimi žmonės tavęs nekenčia ir nebemyli?Nuo tavęs nusisuka ir net nenori mayt nei girdėt?Ką tada daryt?Nėra kam išsipasakoti..Va dėl ko norima nusižudyti..Tada gal mažiau problemų bus,mažiau pykčių tiem žmonėm su kureis gyveni,kuriuos myli,o jie nuo tavęs nusisuka ir kažkokia mažą klaidą kuria padarei..Nors patys daro didesnes klaidas..
Juokinga. Visu pirma norint nusizudyti siulau pradeti nuo saves. Pompastikos nereikia, nori sokti nuo stogo – sok, sekmes. Bet? Kam zaloti savo poelgiu gyvenima kitam?nemanau kad nusizudyti yra blogai – vienaip aer kitaip pasaulyje gyvena 6 milijardai zmoniu, is kuriu beveik didzioji dalis paversti pilkais sisteminiais vienetais del ivairiu priezasciu ir tuo patenkinti gyvena. Taigi viena mirtis nieko nekeicia, taciau pats jos procesas ir reiskinys zaloja aplinka ir visuomene, kuri tiesiog nenori arba negali apie tai girdeti – nebus kam “kelti ekonomika”:)jeigu tikrai nori nusizudyti, siulau surasti itin efektyvu buda, kuriuo paveiktum kaip imanoma maziau zmoniu, pasiskaitineti patarimus ir visa kita, kas rasoma apie depresija ie kt. ir tiesiog taip nesielgti.elkis normaliai, kasdieniskai – taip neatkreipsi demesio i save ir isnyksi paprasciau. Kita problema – ivardijamas psichologinis skausmas – vienaip ar kitaip persekioja visa gyveniima ir jei jis jau tikrai toks nepakeliamas, tai nusizudymas tai tikrai sutvarko.tu to nebepakeisi, bet ir saves nebekankinsi – taip visuomenei bus geriau.ir seip – esi savo gyvenimo, savo gyvybes ir saves seiminikas, taigi, kaip manai, kam spresti apie tavo gyvybe?svarbiausia – niekam apie savizudybe nekalbeti, susikurti idiliska sarva, nieko pro ji nepraleisti, likti tiesiog vienam. kaip imanoma vienesniam. BET. JEI VISGI JAUTI KAD NOPRI TAI ISSPRESTI, MANO PATARIMAS – PRADEK PAMAZU. KAI JAU TURESI AISKU SAVO SAVIZUDYBES MODELI, TAI ZINOSI, KAD JIS TIESIOG YRA IR GALIMA DALYKUS PAMAZU TVARKYTI (tuo atveju jei matysi kad nepavyksta – visada turesi savo varianta tai nutraukti). BET PAMAZU JUDEDAMAS LINK NORIMU TIKSLU IR JUOS IVYKDYDAMAS ISGELBESI SAVE.TAI ESME – APSISPRRESK IR DARYK!
Sveiki. esu viena is tu kuri nori mirti,esu net rasiu tas testmenta,esu ejus jau zudytis,bet neisiena…gal galit padet?
Galime padėti, bet ne nusižudyti, o gyventi: 8 800 28888 arba http://www.jppc.lt/draugas
As daznai galwoju apie pasitraukima…dedu pliusius ir minusus… Draugu turiu, bet ne tokie kuriem galeciau pasipasakot…zn kur kreiptis pagalbos, taciau nemanau kad man pades…tiesiog nezinau kaip atsikratyti tokiu minciu ir gywent toliau
Iš to, ką rašai suprantu, kad galvoji apie savižudybę, bet Tau norisi atsikratyti šių minčių, gyventi toliau. Minėjai, kad žinai, kur gali gauti pagalbos, bet netiki, jog Tau pagelbės. Norisi pasakyti, kad tik pabandęs gali sužinoti, kas gali ar negali padėti jaustis geriau. Taip pat rašai, kad neturi kam išsipasakoti. Svarbu, kad turėdamas sunkių minčių neliktum su jomis vienas, pasidalintumei tuo, kas neramina. Jei šalia nėra žmogaus, su kuriuo galėtum apie tai pasikalbėti, gali paskambinti nemokamu telefonu į Jaunimo liniją: 8 800 28888 (I-V 16.00-07.00, savaitgalį visą parą) arba parašyti laišką http://www.jppc.lt/draugas.
Viskas tęsiasi jau ne vienus metus – pagerėjimai ir nuosmukiai. Gydytojai nustatė vidutinio sunkumo depresiją. Netikėjau. Tvirtinau kad man viskas gerai. Tačiau taip nėra. Geriu vaistus (“Sertralin”). Tačiau ne geriau. Noriu mirti. Noriu noriu noriu. Vis dar noriu. Vis dar noriu susivaryti sau į ranką adatą. Persipjauti venas. Noriu suteikti sau skausmo, save kankninti. Noriu nušokti nuo dvylikaaukščio stogo, noriu nušokti nuo kiekvieno tilto, nušokti, užlipti į viršų ir vėl šokti, šokti tol, kol nebegalėsiu įkvėpti oro.
vadinkit tai kaip norit, kritikuokit, siuskit savo banalius pamastymus, patarimus, girdetus jau tukstancius tukstanciu kartu, tyciokites, kliedikit, sapaliokit….. koks gi skirtumas po to…. tiesiog viena vieninteli karta…. nusprendziau pasireiksti, viena ir vieninteli …. bei paskutini….. kalbesiu apie save….. kokioj busenoj esu, kai galvoju apie savizudybe ir kai zudausi… patarimu nereikia…. dar sliauzioja viduje uzsilikes savisaugos instinktas kazkur kazkaip ieskotis pagalbos….. psichologines ir zmogiskos…. rasau…. nu ir kas…. prasmes jokios nera…. niekada jos ir nebuvo….. kodel gyvenu…. todel, kad niekas neleido rinktis…. visi jusu komentarai apie tai, kad neturiu, ka veikti, kad esu zmogus-egoistas, kad nevertinu ir negalvoju apie aplinkinius ir t.t. ir pan….. tai tik beprasmiskas laiko gaisimas ir klaviaturos tarskinimas……….. padarysiu cia ir dabar…. uzbaigsiu ta prakeikta susikta primesta man gyvenima….. o tiems, kurie niekados dar nera susidure su sia busena arba neprieje iki tos busenos ekstremalaus lygio……… tiems, kurie nesuvokia jos……… eikit jus visi velniop su savo patarimais kvailais ir beprasmiskais kaip jus patys…. apsiriboje savo egoizmu ir suvokimu, kad tik jus zinot viska apie viska……………. rasau…… ir as pati…. taip esu moteriskos gimines, nu ir kas…… nebesuvaldau ir nebenoriu valdyti vidinio chaoso….. visi psichiatrai, psichoanalistai, psichologai, tegu pasikaria…. su savo kvailais patarinejimais, ir savo bendromis teorijomis bei statistikomis…. ir kodel as rasu….. o todel…. kad nebijau kalbeti….
Tikiuosi, kad Jūsų savisaugos instinktas buvo stipresnis už gilią neviltį, kuria gali jausti skaitydamas Jūsų laišką. Žmogiškas ryšys — ar tai būtų emocinės paramos tarnybos savanoris, ar psichologas, ar dar kas nors — visuomet stipriau, nei teorijos ar statistikos. Galbūt nuoširdus pokalbis apie savo vidinį chaosą, bus tikra pagalba Jums.
Patarkit ka man daryti as nenoriu nieko nuo to laiko kaip su manim nedraugauja mano geriausia drauge ir visa klase is manes saipos neturiu kam issipasakot.
Jeigu neturi kam išsipasakot, rašyk laišką “Jaunimo linijai” arba skambink. O kad geriausia draugė nenori draugauti, tai žinoma ne kas…
na as bunu tas asmuo kuris padeda tiems kurie nori pabaigti savo gyvenima isklausau patariu ir pan bet sikart pats kritau i tai ir nezinau ka daryti as jauciu ta vidini skausma jis nepakeliamas as kiekviena laisva minute tik ir jauciu tai viduje kaip noriu nusizudyti bet as noriu gyventi as ieskau kam issikalbeti bet nera nes visi nusisuka nuo manes visi mokykloje saiposi is manes vien del mano isvaizdos taip vadinami “draugai” kai noriu nors vienam is ju issikalbeti jie pasako kad tai kvaila kad tai praeis ir pan bet jau metai kaip tai nepraeina as nebezinau ka daryti . . .
iš vienos pusės kartais būna labai liūdna, kai nori pasikalbėt, o žmogus Tau atsuka nugarą. tada net neaišku kaip reaguot ir kodėl tas vyksta taip. ką ne taip padariau, ar aplink mane žmonės tik tie kuriems niekas nerūpi…ką tada vadinti draugais?
ypač tada kai sunkiausia. kai viskas viduje tarytum sprogsta ir plėšosi. kai tuo pačiu metu nori nusižudyt ir gyvent. kai gyvent gali pasirinkti tik su sąlyga kad gyvenimas keisis. o tuos pokyčius taip sunku matyti, daryti, galvoti, jausti ir išgyventi. tvirta draugo petis atrodo tada galėtų būti geriausia atrama. kaip bebūtų… ne visada mūsų draugams lengva su mumis būti, ne visada jie žino ką pasakyti į mūsų žodžius, kartais jie išsigąsta, kartais jie taip nori kad mums viskas būtų gerai – kad net negirdi ką kalbam. ne būtinai – bet tai yra ta antroji medalio pusė.
tai ką Tu išgyveni – nėra kasdienybė. nelik vienas.
jei nesurandi/nesurasi žmogaus, draugo, artimo – pasikalbėk su “Jaunimo linijos” savanoriu (8 800 28 888)
KAI VYRAS GRĮŽTA NAMO PO PAROS, DAUGIAUSIAI BUVO PO PENKIŲ, TAI ŽINAI ,KAD GAVO ALGĄ IR VISKĄ PRAGĖRĖ. METUS LAIKO SĖDĖJO BE DARBO, BE PINIGŲ, NEREIKĖJO IR NEBUVO UŽ KĄ GERTI. VERČIAUSI PER GALVĄ, KAD TIK BŪTŲ KO VALGYTI. DUKRA MOKĖDAVO UŽ BUTĄ. MANO ALGA 700LT. DABAR VĖL GAVO DARBĄ. ATRODO PAKALBĖJOM, KAD REIKIA SAUGOTI DARBĄ, MOKĖTI MOKESČIUS, KAD TIK NEREIKĖTŲ PRAŠYTI VAIKŲ, JIEMS JUK TAIP PAT REIKIA GYVENTI, O MES IŠ DVIEJŲ ALGŲ KAIP NORS IŠSIVERSIM. TAI IKI PIRMO PINIGŲ GAVIMO. DABAR VĖL TAS PATS. NEBEGALIU. TAS GYVENIMAS PASIDARĖ TOKS BEPRASMIS, KAD NORISI VISKĄ PABAIGTI. NEMATAU ATEITIES. ŽMONĖS IR Į TEATRĄ NUEINA, Į PARODAS, Į KONCERTUS, IŠVAŽIUOJA Į KELIONES, O AŠ VĖL TURIU PRAŠYTI PINIGŲ BATAMS,PALTUI, MOKESČIAMS. PAVARGAU, LABAI PAVARGAU BŪTI PRAŠYTOJA. GERIAU APMOKAMO DARBO SUSIRASTI NĖRA GALIMYBIŲ, JUK MAN VIRŠ 50. GYVENIMAS BE ATEITIES NEREIKALINGAS…
visiems bandantiems atsikratyti gyvenimo:
turetumete imti gyvenima uzh ragu ir pazhaboti jy.. niekada nebuvo ir niekada nebus gyvenimas vien tik saldus.. jei jo neapzhiuresi ish visu pusiu… nori pakeisti pasauly pradedam nuo saves… visada galvojau suraukus antakius kas tai yra…. jei visi aplinkuij blogi.. tai kodel ash turiu keistis???? ishtikruju reikia pazhiurejus i pustushchia stikline ir sakyti jog, o DAR liko puse stiklines… o ne liko TIK puse stiklines… jei gali judeti… vadinasi judink gyvenima i prieky….. visada sakau kad senatve mane aplankys tik 72ju.. ir zhinau kad pasensiu.. ir numirsiu.. bet dabar ash esu chia.. jei ash nenugyvensiu shio gyvenimo… uzh mane niekas to nepadarys…. butent del to turiu likti chia… ir daryti viska kad mano gyvenimas priklausytu tik man.. t.y nei alkoholis.. nei cigaretes. nei narkotikai.. nei savizhudybe.. nei gyvenimo sunkumai.. nei nevyke draugai.. klasiokai.. grupiokai… mano gyvenimo ish manes neatims…. ash gyvenu laisva nepriklausoma gyvenima.. taip kaip ash jy susikuriu… einu ten kur mano shirdis shaukia…
svarbiausia nereikia pasiduoti visoms gyvenimo gudrybem.. bukim gudresni… 
sekmes zhygiuojant!!!
laisve papugooom!!!
gyvenu du metus su vyru, bet tai neko gero neduoda suslaukem dukros austes. ir gyvenimas nepageriejo, vyras perdu metus dirbo tik 3men visos pajamos tk mano ir dar tevai padeda mano. kas biski ne taip spjauditis pradeda. kaip mazvaikis mustis. atrodo viskam gala reika padieti bet… laukuosi antro vaiko bijau tievu rekcijos noriu prasmekti zemyn kyla ivairiu minciu ……
Na va. Paskaičiau šiuos laiškus
Nežinau kodėl, bet mane valdo nenumaldomas troškimas padėti jums visiems, žmogučiai. Išklausyti jus, pakalbėti, palaikyti kompaniją kai jums sunku. Prieš daugiau nei porą metų pati esu buvusi tokioje situacijoje, kai nieko nebesinorėjo, nemačiau prasmės. Todėl daugumą jūsų aš dabar labai gerai suprantu.. Visgi gyvenimas- dovana, o kartu ir išbandymas. Mūsų stiprybės išbandymas. Kai būna sunku, naudingiausia jums yra išsišnekėti, būti išklausytiems, o kartu susilaukti ir palaikymo. Jei negalite pasitikėt savo draugais, giminėmis, nenorite jiems pasakotis-kreipkitės į jaunimo linijas. Tikrai bus geriau, jei nedaryti visiškai nieko ir toliau galvoti apie savižudybes. Būkit stiprūs, žmogučiai! Jei tik įmanoma, gyvenkite su viltimi, jog viskas bus gerai. Man tai padėjo. Ir dabar savuoju gyvenimu tikrai nesiskundžiu. Tereikėjo išbristi iš viso to liūdesio, atrasti savyje jėgų. Negalvokite kaip nusižudyti, galvokite kaip toliau gyventi 
Kaip padaryti savo gyvenimą geresniu. Laikau didvyriu kiekvieną, kuris sugebės atsikratyti visų tų šlykščių minčių apie savižudybę. Jūs tikrai tai galit! Laikykites, mano mylimieji žmogučiai. Aš su jumis 
Sergu depresija. Jaučiausi labai blogai, beveik nebelankau mokyklos, nors tuoj egzaminai. Neturiu nei vieno draugo (visus atstūmiau pati). Nebenoriu su niekuo bendrauti tiesiog jeigu kasnors bando užkalbinti tik ir galvoju kaip greičiau to žmogaus atsikratyt.. nežinau kodėl taip yra, pykstu dėl to ant saves, bet tiesiog atsukau nugarą visiems ir jau nebežinau kaip galima būtų juos susigražinti.. Taigi šiuo metu vienintelis mano draugas – kompiuteris. Svajonių, ateities planų taip pat neturiu.. viskas atrodo taip beprasmiška… Beveik niekur neinu iš namų… tiesiog neturiu kur eiti… Jaučiu, kad man tiesiog nėra vietos šiam pasaulye.. Tėvai nežino, kad nelankau mokyklos, kad iš paskos velkasi skolos, jie tiesiog nesidomi tuo.. Iš jų pagalbos nesitikiu, nes visa jų pagalba būtų pažadas padėti.. Visą gyvenimą tik ir girdžiu pažadus iš jų, bet tie pažadai nebūna išpildomi, jie būna iki tol, kol galiausiai būna pamiršti… Prie tėvų stengiuosi elgtis taip lyg man būtų viskas gerai, niekad neužsiminiau kaip blogai jaučiuosi, žinau, kad pagalbos vistiek nesulauksiu, tad stengiuosi neapkrauti papildomais rūpesčiais jų..Nors jie tikrai mato, kad man blogai….Apmaudu girdėti, kaip mama sako, kad aš jai brangiausia pasaulyje, kai akivaizdžiai matau, kad visas jos gyvenimas sukasi apie pinigus ir darbą, ji daugiau nieko nemato, tarsi iš gyvenimo daugiau nieko nereikia tik PINIGŲ… Žinau, kad ji stengiasi dėl šeimos ir komforto, bet aš galėčiau ir prasčiau pavalgyt tik , kad galėtume už tuos pinigus kurnors pakeliauti, pamatyti pasaulio, smagiai praleisti laiką.. Bet žinoma galiu to net nesitikėti, kad mes kadanors kurnors važiuosim smagiai praleisti laiko su šeima… Mes net švenčių nešvenčiam, visiškai jokių.. Mano gyvenimas toks pilkas ir nuobodus, jaučiu kad tuoj supūsiu namie sėdėdama.. Nežianu net kaip viską aprašyti… Tiesiog daugybės problemų, nevilties, liūdesio, skausmo ant mano pečių susikaupė, visų priežaščių tikrai neaprašysiu tai užtruktų labai ilgai, bet…. Paskutinis mano sprendimas yra – mirtis.. Vienintelis būdas užbaigti šią beprasmybę. Nematau jokios ateities savo gyvenime, jokios prasmės ir jokio noro taip gyventi toliau.. Kartais pagalvoju jog esu niekas, absoliučiai niekas šiam pasaulyje , gal niekas net nepastebėtų jog išnykčiau, tikrai tikiu, kad daug kas apsidžiaugtų… Žinau, kad daug kam tikrai pasirodys kvaila, kad noriu mirti, bet yra tikrai ne pora priežasčių, tai ką čia parašiau tik dalelė, mažytė dalelė visų problemų.. O mirti jau seniai planuoju , bet vis nustumia šią minty, vis pagalvoju, kad tai kvaila, kad negalėčiau to padaryti, bet šendien suvokiau, kad esu tam pasiryžusi ir jau net realiai pradėjau mąstyti, koks būdas būtų lengviausias….. Tiesiog nebežinau ką man daryti, jaučiu, kad tikrai noriu viską užbaigti ir kuo greičiau…
Skaitau Tavo komentarą ir įsivaizduoju, kaip save grauži… rašai, kad pati atstūmei draugus, bet tuo pačiu Tau dabar vieniša ir tikiu, kad kaip tik nuoširdaus pabūvimo su draugais, kuo nors artimu, kaip tik labai trūksta.
Žinai, neramu dėl Tavęs, rašai apie mintis ir planus susijusius su savižudybe. Suprantu, kad pavargai nuo tos naštos. Kai rašai, kad nenori užkrauti tėvams ant pečių papildomų rūpesčių, tačiau šiuo metu daug tų rūpesčių užgriuvo tavo pečius. Ir labai tikiu, kad vienai yra sunku juos pakleti… Bet taip pat užsimini apie gyvenimą, kokį norėtum turėti, keliones, šventes su artimais. Apskritai, kitokį santykį su tėvais, iš ko suprantu, kad jie tau yra svarbūs… atrodo, kad pavargai gyventi būtent tokį gyvenimą, bet norėtum gyventi kitaip. Deja savižudybė nubraukia bet kokią galimybę ir visus mūsų norus…
Kai taip pagalvoju apie Tave, prisimenu save mokykloje, kai būdavo liūdna ir kildavo noras pasislėpti kažkokiame nematomame užkampyje… ir kad tie, kam rūpiu, manęs ieškotų. Labai nusivildavau, kai manęs niekas nerasdavo, buvo skaudu. Bet tada kartą pagalvojau, kad jei manęs nesuranda, nereiškia, kad nėra žmonių, kam rūpiu… jie tieisog nežino, kad aš ten esu, nežino, kad jų laukiu, nežino, kad manęs reikai ieškoti…
Labai linkiu Tau rasti savo aplinkoje tų žmonių, su kuriais galėtum išdrįsti pasidalinti ta našta. Tikiu, kad gali būti nedrąsu, tačiau iš patirties žinau, kad kai pasišneki, nuoširdžiai pasišneki apie tai, kas Tave slegia su kitu, kuris Tavęs išklauso – savo našta pasidaro kiek lengvesnė. Tokį žmogų gali rasti ir paskambinus į “Jaunimo liniją” (tel. 8 800 28888).
nelik viena, pasinaudok proga sau padėti
tas psichologinis skausmas baigia mane nuvaryti.
Noriu numirt tai tik du zodziai,ir tik vienas zingsnis nutraukt gyvybe,bet labai sunku pakelt pries save raka,esu vienas kaip pirstas neturiu nieko nej seimos nei draugu nekenciu savo gyvenimo jame tik asaros as tarsi prakeiktas zmogus man nesiseka yra vienas zmogus kury myliu bet as jam nerupiu jam svarbesne jo seima,tai gi man nera del ko gyvent viska praradau vos 15-os metu ir te suklys tie sakydami kad turiu gyventi del saves kad buna daug blogiau tai netiesa as zinau tik viena svetimo skausmo nebuna taip kalba zmogus apakintas sielvarto ir skausmo,noreciau kad mane zeme prarytu…
skaitau ir bandau įsivaizduoti, kaip jautiesi … tiek skausmo, nevilties ir dar kartą skausmo. Jauties niekam nereikalingas, labai vienišas…
Mėginu suprasti, kokioje jausmų aklavietėje jautiesi, nori mirti, nori kad tave prarytų žemė… Galvoji apie savižudybę bet tuo pačiu kažkas Tave stabdo.
Visai nenoriu sakyti, kad turi gyventi dėl savęs, ir tikiu kad pasakymai, jok “būna ir blogiau” tokioje situacijoje tik verčia jaustis labiau nesuprastu, labiau izoliuotu ir norisi rėkti iš pykčio ir skausmo… iš kitos pusės atrodo, kad šale viso šito juodų jausmų ir minčių varginančio kamuolio yra kažkokia dalelytė Tavęs, kuri norėtų mylėti, norėtum būti mylimas ir suprastas. O tai įmanoma tik gyvenant…
Prieš kokį mėnesį klaidžiojau didžiulio, svetimo man miesto gatvėmis, tikiu, kad galėjau atrodyti palūžusi … ir kažkaip netikėtai prie manęs priėjo visai nepažįstama moteris, kuri nuoširdžiai domėjosi, ar man viskas gerai ir mes tiesiog šnekėjome … man tai buvo labai svarbu. Žinau, kad tokių žmonių, su kuriais ir tu galėtum tiesiog nuoširdžiai pasišnekėti yra. Tokį žmogų galėtum rasti paskambinęs į “Jaunimo liniją” (8 800 28888, dirba visą parą).
Nesakau, kad tai stebukliniai pakeis gyvenimą, bet atviras pokalbis taip pat yra daug. Būti suprastam, jau yra nemažai.
Linkiu Tau rasti savyje dar kiek stiprybės ir nelikti vienu su savo skausmu.
Nuoširdžiai.
labas visiems, aš irgi taip jaučiuosi ir nesistengiu per daug taisyti tokios padėties. manau jei taptume draugais, būtų lengviau visiem:) išsipasakotume vienas kitam, padėtume, nežinau, tiesiog manau būtų neblogai
Labas, esu pirmakursė studentė. Galvojau naujas miestas, naujas gyvenimas. Pasikeisiu. Bet kaip visą gyvenimą nieko neprisileidžiu, taip ir lieku viena. Velnias, kitaip man nepavyksta. Jaučiuosi vieniša. Labai vieniša. Širdyje tokia tuštuma. Taip trūksta žmogaus, kuris apkabintų. Sėdžiu tam šaltam bendrabutį ir galvoju kodėl aš taip pasidariau? Visada viena. Apie savižudybę mintys tik sukasi, sukasi… Aš kalta, kad esu per ramus žmogus. Aš kalta, kad nesu komunikabili. Kitaip nemoku, tai lyg įaugę manyje. Kam reikia kuklios mergaitės? Niekam, tik žemei, kuri priimtų mane bet kada…
Aš tai nesuprantu, kodėl negalima žudytis? Kodėl BŪTINA kreiptis pagalbos, arba ją kiša per prievartą? Aš suprantu, kad ją pasiūlyt reikia, nes yra tokių žmonių, kurie nenori žudytis, bet nežino nei kur kreiptis nei pnš, tai tiem žmonėm pasiūlyta pagalba labai gerai, bet jeigu aš noriu žudytis 100tu procentu ir nenoriu pagalbos? Jeigu aš savęs žiauriai nekenčiu, žalojuosi kaip tik sugebu ir tikrai, tikrai esu įsitikinus, kad noriu žudytis. Kodėl man per prievartą kiša pagalbą? Juk aš žudau save, kenkiu tik sau, o ne kam kitam. Negi neturiu teisės nusižudyti? Man nusispjaut galit stumt ant manęs, bet aš nekenčiu nei gyvenimo, nei pagalbos. Vistiek nedaug liko gyvent, koks skirtumas man jau viskas..
Labas, Ieva,
Puikiai Jus suprantu, nes ir pats panašiai jaučiuosi… Bet žinot, viskas yra įveikiama. Jei ši diena nėra graži, tiesiog reikia patikėti, kad kita diena bus tik gražesnė, nes tikrai ji tokia ir bus… Žinot, ramių žmonių vis mažiau ir mažiau šiam pasauly lieka, o kuklumo tuo labiau… Daugeliui tik rūpi jie patys, o į kitą nesugeba pažvelgti… Žinau, ką reiškia mintys apie savižudybę, žinau ką reiškia, kai sunku su jomis kovoti ir niekas nesiruošia padėti (tik neva sako, jog tau padėsim… Bet ar jie nori padėti tau kaip žmogui? Manau ne. Jie tiesiog nori išgelbėti tave nuo to, kad jų sąžinė negraužtų, kai kažką imtum ir pasidarytum…), bet juk gyvenimas ir neturi būti lengvas, mes turime kovoti, siekti savo tikslo ir niekada nepasiduoti nors ir sukluptume daugybę kartų…
Iš tikrųjų, tai viskas slysta iš rankų. Ir vienintelė priežastis dėl ko nenusižudau yra tai, jog susišikus savo gyvenimą nenoriu jo griaut kitiems, t.y. tėvams. Kartais pamąstau, kad ir jiems taip lengviau būtų, ypač motinai, bet apkalbos ir pan. To tikrai nereikia. Todėl taip ir gyvenu, poxujistiškai. Man vienodai ateitis ir kas bus toliau. Tiesiog esu, kad kitiems būtų rami galva. Kai būna visai blogai, pasižiūriu į savo supjaustytas rankas, pasikalbu su vienu virtualiu draugu, paverkiu, su brituvute pažaidžiu ir vėl gyvenu. Negalvokit, kad esu vieniša, oi ne, turiu begales draugų, puikius pažymius, aktyviai įsijungiu į visą visuomenės gyvenimą. Sako, turi talentą. Turi tiek daug, bet neturi prasmės gyventi. Jau virš 100 dienų eini miegot su viltimi daugiau nebesikelti arba atsikeli su kauke, jog viskas yra gerai. Ir pati žinai, kad niekas jau nebepadės, nei psicho ar pagalbos linijos. viskas išbandyta. manau, tik laiko klausimas kada viskas pasibaigs, kažkada gi pasibaigsiu ir aš.
Gerų švenčių (:
MIRTIS MIRTIS nesuprantu kodel uzplusta tokie dalikai, kaip kas mirsta jauciames pazeidziami ,kaip norime mirti nusizudyti uzpuola liudnos mintis, labai daug kartu nemaciau tikslo gyventi ir tiesa sakant nemanau ar as ji pamatysiu, bet zudytis tikrai nesizudisiu mintis mirti siuo metu peraugo i sado mazo ,kai nukretu nesikeliu ir kenciu skausma ir nerodau asaru nerodau nieko , bet viduje degu is skausmo,daug kas sako kokia grazi tavo sipsena ,o viduje degu is skausmo ,nesijaučiu, nei reikalingas nesijaučiu idomus, nors tiesa sakant daugelis manes klauso ,bet to man mazai, kad sukeltu pasitenkinima ir pasitykejima .Meiles atrodo vaistas ,bet ja rasti buna, kaip laimeti teleloto ir to maziau sansu, o kaip ja randi ir prarandi, del tikrai ivairiu daliku supranti kad pragaras niekas pries sita skausma. bet ir toliau kenti ieskai siluma ieskai uzuoveju kitur ,bet tai tikrai nepades ir toliau degi degi kaip ant lauzo tik viduje, dziaugiuosi kad turiu biski protelio ir galiu keisti kaikuriuos smulkius dalikus savo gyvenime ,nors jie ir nereiksmingi, bet tai judesis darbas veikla kur idedi gabaleli saves. mes visi turime vieta zemeje ,nors ir niekinga apgailetina, bet vieta kur is taves daro zmogu toki kuriuo kiti gal netaps ,nes to jie neisgyvena , jie nesupranta kas tai per skausmas eiti 1 nesuprastam kartais jauti ju gailesti , jauti kaip jie tave mindo ,kad butu laseliu laimingi ir tu jiems leidi ,nes juos tu nuo to jausmo apsaugai,
katais galvoju kad niera daliku kuriu nepereiciau ir tas zinojimas mane ir pakelia ir nuleidzia o nuleidzia todel kad tai nesupras be taves niekas kitas
IEVA tu tikrai neteisi ,kas liecia tokiu dalyku, kaip vienisumas jis tau suteikia smegeninei dideli haosa ,bet kaip pradedi delioti i lentineles, jei speji ir neapsileidi tada matai kad vienisumas tai tvirtas tavo as ,mes visi norim buti rupimi ,bet cia esantiems to gal ir nebus ,bet gal tu gali pries mirdamas iseidamas is sito susikto pasaulio palikti kazka gero ,kad sau pasakytum as nugyvenau susikta vienisa gyvenima ir medaliai man nieko nereiskia ir grazus zodziai ,kurie isslista is atminties ,bet tu galesi pasakyti as bandziau rasti vieta ,nors ir likau ryza pelite , bet stengiaus liejau kruvas asaru gailedama saves.
manau protarpiais ateis laime kuria prisiminsi likusia gyvenimo dali ,kaip tavo graziausias gyvenimo akimirkas ,jos bus gal trumpos bet jos bus sita as jums garantuoju ir tos akimirkos ikveps ir neleis jums pasiduoti ,o vieta rasyte kur jusu gal ir nelauks, bet jausytes kartais ir reikalingi.
as kartais sakau nemesk darbo del takelio ir pasiek ko uzsimaniai is 100 1 karta tikrai pasieksim
NIEKAS musu gyvenimas kaip mozaika su daug veidrodzio sukiu ir nezinom ar sudeliosim, o ka matom nekenciam.MAN .. ir as nuo 14 metu apie tai galvoju kas dien ,bet begalvodamas randu ir draugu, kuriu neislaikau ,nes jie man neidomus ,suzinojau kad dievo nera ,kad viskas kas brukoma televizijoje netikra ,atrodo viskas beprasmiska , bet sukes delioju ir klijuoju asaromis, neprisimernu kada buvau ikvepes oro neatciduses anksiau buvo pro langa ziuret malonu ,dabar iki jo eiti vargas bereiksmis .kaip suklijuosiu as savo sukes cia grysiu
gal reiketu pradeti nuo gyvenimo istorijos ,kuri sudelioja mumis tokius kokie esame sianden. o ji labai ilga ir pasakoti man reiktu labai ilgai ir faktu kurie mane stumdo link tos minties tai pat daug.negailestingas tas gyvenimas labai negailestingas ,man skaudu skaityti ,kaip moteris nugyvena ilga gyvenima ir budamas jau nemazo amziaus ,supranta kad viskas susikloste netaip, kaip jos norejo ,cia skaudziasia dalis, nugyventi gyvenima su vyru, stengtis del seimos ,atyduoti visas jegas ir matyti rezultata, kad tu esi tokiame kelyje kur ryte akys pramerkti nenori ,tai yra labai sunkiai pakeliama ,o patarimo pagalbos lietuvoi nerasi ,o ir silti zodziai nepaguoda.
Musu visu gyvenimai nekuokie ,pasigirti galime keliais dalikais ,bet ju ant vienos ranku pirstu suskaiciuoti galime ,noriu pasakyti mielos moteris mielos mergaites ir vyrai kurie palusta del dydeliu sukretimu, gyvenima galima pradeti isnaujo ,ta as garantuoju ir jis tikrai bus geresnis nei senasis ,bet praeities niekada neuzmirsim ,tai tai pat garantuoju, gal ir gerai kad taip ,nes mes visada suprasim tuos kuriems sunku ir tai gal busim kitiems truputuka rupimi ir padeti galesime ,jausimes ir reikalingi.
pirma karta sugalvojau pasisakyti savo nuomene.
pati irgi nelabai gera gyvenima turiu. mano mama girtuokle, tevas psichinis ligonis, sesei as nerupiu, giminem taip pat. gyvenu atskirai nuo savo tevo, tik su mama ir seserim nes paskutiniuoju metu kai maciau savo teva, jis bande mane nuzudyti turiu didziuli polinki pjaustytis, jau nebeatsimenu kiek kartu bandziau nusizudyti. nematau gyvenime gilios prasmes dziaugtis juo nes kai tik pajauciu trupineli laimes, viskas susigadina i blogaja puse. labai per daug neissipletosiu nes nesu pratus sneketis apie savo problemas kitiems.noriu numirti. zemej per sunku. joje as jauciu tik skausma. jau seniai esu nusprendus kad gimiau tik kenteti. ir ta kancia be pabaigos.
man dar labai nepatinka vienas dalykas, tie visi kurie kritikuoja su savo tais visais komentarais, jie tiesiog nesupranta tai ka kiti jaucia, kaip jie kencia. jiems gal tai atrodo kvaila, bet……. kad jie patirtu tai ka kiti patyre, tai tada gal ir suprastu.
Sveiki, turiu ir as problemele… Man tik 13metu taciau dar kai eidavau i darzely pradedavau galvoti apie mirti… Daug kas pasakys “Tai paauglyste” taciau as taip nebemanau, taip gali but as noriu mirti ir del nelaimingos meiles. Taciau taip pat namuose jauciuosi nelaiminga, atrodo niekas manes nemyli, kartais atrodo jog buciau ivaikintas vaikas… Stengiuosi nepasinerti i depresija, klausausi linksmos muzikos ir pan. Taciau kartais nebegaliu pradedu klausytis tokios muzikos kad asaros rieda, o del meiles… Pjaustaus ranka, taip tai siek tiek vaikiska… O, kad noriu mirti zino visi mano draugai, nes tai minejau ne karta, taciau visi priimdavo kaip “prikola” taciau man budavo nejuokinga… Kartais taip noreciau mirti, bet siek tiek gaila savo seimos, giminiu ir draugu… Gal galit patart ka man daryti ?
as au nebegaliu darau ka reikia bet nzn mano sirdyje kazkas buvo kas as noriu numirti nebenoriu likti gyva padekit man ?????????
Dominyka,
Skaitau Tavo žodžius ir taip ir įsivaizduoju, kaip kažkas Tavo širdyje Tave graužia. Kas būtent? Neprivalai pasilikti savy to. Nori numirti bet ir šaukeisi pagalbos – paskambink tel. 8 800 28888, ten dažniausiai atsiliepia į šauksmą. Tikiu, gali būti nedrąsu taip imti ir pradėt pasakot, bet pabandyti verta…
stengiesi, darai, ąk reikia, bet pavargai..? Kažkur pažįstama
Ryžto Tau linkiu žengiant dar vieną žingsnį pagalbos sau link.
p.s. čia daugaiu info apie “Jaunimo liniją” – http://www.jaunimolinija.lt
Sveiki.
Nežinau ar turiu teisę kažką tvirtinti, veikiau jau pasidalinsiu savo asmeninėmis mintimis bei potyriais. Norėjau nusižudyti. Norėjau mirti. Norėjau išsiskaidyti į atomus, sudegti, virsti pelenais ir pabirti virš jūros. Norėjau tiesiog išnykti. Nebeegzistuoti. Kasdienė rutina, bet kokio kontakto su žmonėmis paniška baimė, agorafobija, depresija, jautimasis svetimu visose kasdieniškose, buitinėse situacijose, savęs menkinimas, nuvertinimas, netgi niekinimas… Bendrų interesų neradimas su kitais. Visą tai varė tiesiog iš proto. Verkdavau kūkčiodamas, rėkdavau kol paskausdavo balso stygas, nuogas susigūždavau kampe. Kęsdavau neapsakomas dvasines kančias vos tik reikėdavo eiti į parduotuvę. Tai tarsi būti apšvitintam radiacijos. Galimybė prisiliesti prie nepažįstamų žmonių, atverti save visam tam chaosui, šurmuliui, pravažiuojančioms mašinoms… Nei nežinau, tam tikru momentu turbūt jaučiau kaltę prieš visą kas gyva. Jaučiau neapsakomą baimę, išgąstį, siaubą, tiesiog klaikumą. Mintys apie savižudybę iš pradžių atkeliaudavo abstrakcijų pavidalais, kol, galop, peraugo į konkrečių veiksmų planavimą. Susipjausčiau rankas. Laikiau peilį prie pat savo venų, tačiau neišdrįsau, neišdrįsau visko užbaigti. O kam tokia egzistencija, kuomet tik egzistuoji? Kam visa toji kančia? Kodėl aš tai jaučiu? Ką daryti, jog galėtum nebejausti, ką daryti, jog galėtum nebegalvoti? Užsisklendžiau giliai viduje. Nebenorėjau niekam daryti daugiau žalos, apkrauti savo sunkumais, atsiribojau nuo draugų. Likau vienas ir toji vienatvė smigo kaip peilis, sukeldamas vidinį kraujavimą. Gilūs pjūviai… Tas aklumas, nebežinojimas nei kur eiti, bijojimas įkvėpti, skausmas vos tik plaučiai prisipildo deguonies… Tai kančia, o siekiant bet kokiais būdais tą kančią nutraukti, priėjau prie kraštutinumo. Galima šį žodį, kraštutinumas, ir pabraukti. Kraštutinumu tapo mano mintys ir veiksmai susiję su savižudybe. Tai yra bet kokie veiksmai, kad tik nutraukti tą, regis, nesibaigiančią kančią, tą skausmą ir neviltį. Tačiau tai nėra išeitis. Tai yra aklumas, ištinkantis sunkią akimirką. Jis turi tokį bruožą – apsivynioti aplink visą sensoriką, tarytum gyvatė ir pateikti tik vienintelį sprendimą – nusižudyti. Tačiau, turime prisiminti, jog tai būsena, o visos jos ateina ir praeina. Vienos užsilaiko ilgiau, kitos trumpiau, tačiau jos galų gale praeina, o tuomet į visą pradedi žvelgti kiek kitomis akimis. Jausmų proveržis atslūgsta, situacija pradedama vertinti racionaliau ir blaiviau. Galų gale, viską gali pakeisti išgirstas patinkančios dainos fragmentas, netikėtai nusišypsojęs praeivis, išgirstas kažkieno balsas… Tik tiek ir tereikia. Patyriau kaip sunku visam tam atsispirti, kaip sunku įžvelgti bent kažkiek pozityvumo ir šviesos, tačiau tai įmanoma, antraip man nebūtų pavykę… O kaip gi tais atvejais, kuomet mintys apie savižudybę tampa tarsi lėtinėmis ir diena iš dienos vis lenda į galvą. Kuomet aplink niekas nesikeičia, jauti vien šaltį, atšiaurumą, atstumimą, visas pasaulis atrodo toks svetimas ir aiškiai jame nepritampi… Dažniausia savaime niekas ir nesikeičia. Visi pokyčiai prasideda žmogaus viduje ir jiems reikia postūmio. Vargu ar rastume tokį žmogų, kuris neturėtų svajonių, norų ar troškimų. Kiek teko skaityti komentarus, daugelis nori pokyčių gyvenime, nori daugiau dėmesio iš artimųjų, užuojautos, rūpesčio, elementariausio supratimo, meilės, šilumos, artumo. Tai jau yra postūmis gyventi. Kaip sakė mano psichologė, kiek jai yra tekę dirbti su tais, kurie išniro iš šio liūno, tai nei vienas nenorėjo mirti ir palikti šį gyvenimą, tiesiog jie ieškojo būdo kaip pabėgti nuo skausmo… Reikia atminti, jog visada yra išeitis. Visose gyvenimo srityse vyrauja harmonija, tad jis negali būti vienas blogas ir tik blogas. Jeigu taip ir jaučiatės, tai patikėkit, jog netrukus į jūsų duris pasibels ir gražūs dalykai, jog būtų lygsvara. Jeigu nusižudysite, nesuteiksite sau daugiau progos, nesuteiksite galimybės ir viskas baigsis. Mes juk nežinome kas mūsų laukia ateityje ir nežinome kiek daug galime prarasti, jeigu nutrauksime savo gyvybę. Pagalvokit, gal jums yra skirta kitą žmogų padaryti laimingu, kažkur yra mergina ar vaikinas skirtas būtent jums. Gal jam irgi sunku ir jis šaukiasi pagalbos ir tik jūs jam galite padėti, praėję ir įveikę savo sunkumus. Visi mes esame asmenybės ir visi mes esame vienodai svarbūs visame šiame gyvenimo veikimo principe. Kiekvienas einame savo paskirtu keliu, ieškome, klumpame, vėl keliamės, vėl ieškome. Tai yra natūralu. Tik nebijokit klysti, nebijokit atrodyti keistais, juokingais, ar liaudiškai tariant “nemokšomis”. Negalvokit, jog esat niekam nereikalingi. Jūs dar ir kaip esate reikalingi, antraip nė nebūtumėte gimę ir išvydę šio pasaulio. Viskas yra išmokstama. Nėra žmogaus, kuris nebūtų klydęs ir klupęs, nes toks kelias į žinias, tokia gyvenimo formulė. Bent jau mano tokia nuomonė, kuria ir pasidalinau. Svarbu yra tikėti. Tikėjimas gali išgydyti viską. Patiko viena ištraukta iš Biblijos, kurioje Jėzus sako… “Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šiam kalnui: “Pasikelk ir meskis į jūra”, ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, – tai jam ir įvyktų. Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir taip tikrai bus.
Šitiek išgyvenai, bet įveikei. Taikliai viską išdėstei. Didžiuojuosi tavim ir gerbiu už drąsą ir stiprybę, norą gyventi.
Sveiki, draugavau su drauge 5 metus, man 23 metai, gyvenau vien del jos, viska dariau kad butu laiminga, isvaziavau su ja i danija, o dabar likau durniaus vietoje, mane paliko, nes pareiske, kad yra nelaiminga. I Lietuva grizti negaliu nes turiu nesaziningu skolu mano atzvilgiu, nebezinau ka daryti, kyla mintis apie pasitraukima, kartais praeina. Tiesiog jauciuos zmogus neturintis gyvenimo….
Pagalvok, gal ji teisingai pasielgė pasakydama tau tiesą ir išsiskirdama.Ar tau būtų geriau, kad ji tave apgaudinėtų, apsimetinėtų ir t.t. Ne veltui sakoma, kad nėra to blogo, kad neišeitų į gerą. Būk stiprus, susitvarkys visos bėdos, susirasi sau merginą. Svarbiausia gyvenime turėti tikslą ir jo siekti. Pasitraukti lengva, daugelis esame apie tai pagalvoję, bet po to nebebus šansų nieko pakeisti.Juk turi artimųjų, draugų, nesi vienas visame pasaulyje. Savižudybė labai skaudina, artimieji kenčia pragaro kančias…Patikėk,aš tai žinau.