Nebijok kalbėti

Šis įrašas skiriasi nuo kitų įrašų mūsų blog’e. Mes jo nesugalvojome ir neplanavome. Tiesiog gavome elektroniniu paštu iš Eglės: „Norėčiau šiame puslapyje pasidalinti savo praeities istorija, kuri nėra maloni, bet ištrinti jos iš savo gyvenimo, deja, negaliu. Esu tikra, kad daug jaunų žmonių patiria panašių išgyvenimų ir neranda išeities ar jaučiasi nesuprasti, kas dažnai ir priverčia pakelti ranką prieš save, kaip kad buvo nutikę ir man“.

Taigi, toliau Eglės laiškas.

Šeimoje buvome keturiese: mama ir mes – trys sesės. Gyvenome kukliai, sakyčiau netgi skurdžiai. Ypatingai pablogėjo po Nepriklausomybės atkūrimo, kuomet mamą privertė savanoriškai išeiti iš pastovaus darbo. Ji dirbo fabrike darbininke. Nuo tada ji tapo nervinga ir pikta, bet tai man buvo suprantama, nors ir buvau dar vaikas. Daug sunkiau buvo suprasti, kodėl ji išsilieja ant manęs. Jos pykčio ir isterijos priepuoliai vis dažnėjo, barniai tarp mūsų visų beveik nebesiliaudavo.
Mūsų namuose visuomet stigo šilumos ir tarpusavio supratimo bei pagarbos. Bet po to, kuomet mama prarado darbą, viskas tik blogėjo. Aš buvau vyriausioji sesuo, tad mama dažniausiai mane ir puldavo. Prisigalvodavo įvairiausių priežasčių, o kartais ir be priežasties apšaukdavo, iškoliodavo, apkaltindavo. Kartais taip viskas atsibosdavo, jog norėdavau pabėgti iš namų.
Mokykloje taip pat buvo sunku. Mūsų pradinių klasių mokytoja labiau mus vertino pagal tėvų užimamas pareigas bei atnešamų dovanų skaičių, nei mūsų sugebėjimus. Taigi, iš nusiteikusios mokytis ir daug išmokti pirmūnės, tapau pilka pelyte klasėje. Pelyte, kurią įžeidinėjo mokytoja, vėliau to išmoko ir kiti klasės draugai. Dar vienas nusivylimas. Ne tik namuose daug neteisybės, bet ir mokykloje. Bet vaikystės kieme turėjau daug draugų ir tai padėdavo laikinai užsimiršti.
Prasidėjo paauglystė. Pradėjau protestuoti, ginčytis su mama, kovoti už savo teisybę, kuri man buvo labai svarbi. Mama tai priėmė tarsi karą prieš ją, vadino mane nenormalia, žvėrimi ir toliau mane puldinėjo dėl bet kokios smulkmenos. Kaip aš jos tada nekęsdavau. Bet kartu ir labai dėl to kentėjau. Kas vakarą, kai visos sumigdavo, atsiklaupusi prie lovos meldžiau Dievo atleidimo už pyktį ir neapykantą mamai. Mūsų šeima nebuvo religinga, bet mokykloje lankiau tikybos pamokas ir labai gąsdino mintis, kad nusižengiu Dievo įsakymui mylėti ir gerbti savo motiną.
Vieną dieną lioviausi meldusi, nes nusivyliau ir Dievu. Nesulaukiau iš jo pagalbos. Namuose ir mokykloje viskas tik blogėjo. Tuomet sutikau savo bendraamžę merginą, kuri papasakojo apie savo šeimos problemas. Sužinojusi apie jos planą nusinuodyti tabletėmis, išsigandau, bandžiau ją atkalbėti. Vien nuo tokios minties buvo baugu.
Deja, tokia mintis vėliau ir mane aplankė. Pavargau nuo visko – nuo įtampos namuose ir mokykloje, nuo galvojimo kaip toliau gyventi. Keturiolikmetei tiesiog visko buvo per daug. Su mama gražiuoju pasikalbėti nepavykdavo, nes ji viską priimdavo kaip priekaištus, išvadindavo mane žvėrimi, šaukdavo jog tuoj numirs ir bus mums tada visoms blogai. Iš savo sesių palaikymo taip pat nesulaukdavau. Jos džiaugdavosi, kad mamai retai kada užkliūna ir stengdavosi jai įtikti. Tad dažniausiai tekdavo man vienai viską išklausyti.
Po kiekvieno barnio, kurie dažniausiai tęsdavosi apie 2-3 dienas, vis vildavausi, jog daugiau taip nebebus, jog pasikeis į geresniąją pusę, bet deja… Kartą tiesiog nebeištvėriau, prisirinkau saują tablečių ir… negalėjau jų išgerti, nes kažkas viduje stabdė, neleido. Ir toliau tikėjausi gal būt pagerės, gal būt…
Vieną, ankstyvo pavasario vakarą, po eilinio nebepakeliamo barnio, sėdėjau savo mažame kambarėlyje tamsoje ir laukiau mirties. Išgėriau saują tablečių, užmigau. Kuomet pabudau nuo triukšmo, mama mane koliojo už tai, kad „nebežinau kaip išsidirbinėti ir iš keršto jai dar vaistų prisigėriau”. Iškvietė greitąją pagalbą, išvežė į ligoninę. Per kelias dienas organizmą išvalė. Fiziškai daug nenukentėjau, bet sieloje liko didžiulė dėmė. Psichologinė pagalba nebuvo suteikta nei man nei mamai. Tiesiog tuo laiku tokių specialistų dar nebuvo mūsų miesto ligoninėje.
Nors po to įvykio mama šiek tiek aprimo, pasitikėjimo ir „sienos”, kuri buvo statoma tarp mūsų palengva ir vis storėjo, negaliu nugriauti iki šiol. Manau, kad tuomet namuose viskas aprimo dėl mano pasikeitusio požiūrio. Nebesiginčijau tiek daug ir nebeįrodinėjau savo tiesų. Tiesiog užsidarydavau savo kambaryje ir išsiverkdavau. Vėliau išvažiavau mokytis į Vilnių, sutikau naujų žmonių, draugų, kurie buvo ir yra artimesni, nei šeimos nariai.
Dabar šį praeities įvykį ir savo bendravimą su mama vertinu suaugusiojo akimis ir galiu drąsiai pavadinti tai psichologiniu smurtu. Tai nebuvo sąmoningai suplanuotas smurtas. Nemanau, kad mano mama suvokė ar suvokia kaip mane žeidė ir luošino. Toks jos būdas – viską paversti drama, paversti neigiamai. Dabar bendraujame ramiai ir be dramų, bet tai daugiau mano pastangomis.
Ką norėčiau pasakyti kitiems, jauniems žmonėms, turintiems panašių problemų šeimoje, patiriantiems tiek psichologinį smurtą, tiek ir fizinį.
NEBIJOKITE prašyti pagalbos!
NETYLĖKITE! NEKENTĖKITE!
Ir niekada NEKELKITE rankos prieš save! Niekada!!! Išeitis visuomet yra. Ypač dabar, kuomet yra jaunimo pagalbos linijos, psichologai.
Būtinai KREIPKITĖS į suaugusius žmonės, jie tikrai padės surasti išeitį. Tik nebijokite ieškoti ir prašyti!