– Kaip koncertas?
– Koks koncertas?! Dvi dainas padainavo..
Tokį štai pokalbiuką pavyko nugirsti einant iš salės, kur ką tik praūžė dar vienas „Nebijok kalbėti“. Daugai muša rekordą! Šįkart Vlado Mirono gimnazijos salė tikrai ūžė: čia sugužėjo apie 230 žmonių. Vos tilpome. Bet atsinešę papildomų kėdžių, rodos, visi gavo vietos atsisėsti. Šurmuliuojančioje minioje gausu buvo paties įvairiausio amžiaus moksleivių, kuriuos sudrausminti vis mėgino atlydėję mokytojai. Labai dažnai, žinoma, nesėkmingai, bet tokia ta mokyklos kasdienybė. Pakalbinome susirinkusiuosius. Atvyko ne tik daugiškiai, bet ir aplinkinių miestų bei miestelių gyventojai. Kai kurie net specialiai tam užsakytais autobusais. Vieniems rūpėjo patyčių problema, kitiems buvo įdomi „Jaunimo linija“ ir smalsu, kas ten sėdi prie to ragelio. Kai kurie atėjo į koncertą. Todėl net šypteliu, kai beveik niekas nepastebi pro pat juos kelio link scenos besiskinančio Andriaus Mamontovo ir suklūsta tik išgirdę pirmuosius „Marso kanjonų“ akordus. Tada nuščiūva.
Bet štai nuskambėjus paskutinėms gaidoms, gitara vėl padedama į šalį ir ant scenos į kompaniją jungiasi „linijiečiai“. Prasideda pokalbis. Įdomus ir prasmingas, kaip ir kaskart. Stovėdama salės gale stebiu, kaip po kurio laiko keli mažesnieji susipeša, vėl bandydami mokytojų kantrybę. Keli vaikinai kibindami nuseka merginas, einančias iš salės pasivaikščiot. Kyla šioks toks šurmuliukas. Tačiau visi paklydėliai akimirksniu sudunda atgal vos išgirdę gitarą – renginio pabaigoje skamba ir išganingoji antroji daina. Galima paantrinti dialogėlio autoriams: anoks čia koncertas. Bet išgirstas „ačiū, pranoko lūkesčius, galėtumėte atvažiuoti ir darkart“ patvirtina, kad štai tarp tų dviejų dainų ant scenos vykęs pokalbis buvo net labai vykęs. Juk būtent į jį ir kviečiame, ragindami nebijoti kalbėti.
Užrašė Ieva
ilga ilga Daugų gimnazijos salė
