Pranešimas:

Rugsėjo 10-ąją – Tarptautinę savižudybių prevencijos dieną – Jaunimo psichologinės paramos centras (JPPC) ir Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija (LTPPTA) jau antrą kartą apdovanos žurnalistus už geriausius straipsnius savižudybių tema.

„Nors savižudybių skaičius šalyje šiais metais, palyginti su pernai, išaugo nežymiai, tačiau publikacijų šia tema žiniasklaidoje gerokai padaugėjo“, – apie pastebėtas tendencijas kalba psichologas Paulius Skruibis, Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas.

Konkurse dalyvauja visi straipsniai savižudybės tema, išspausdinti nacionalinėje ir regioninėje spaudoje nuo praėjusių metų liepos iki šių metų birželio pabaigos. Straipsnių, kuriuose kalbama apie savižudybę augimo mastus iliustruoja tai, kad tik 40 buvo publikuoti antrąjį 2008 m. pusmetį ir net 146 – pirmąjį šių metų pusmetį. Praėjusiais metais, kai pirmą kartą buvo surengtas konkursas, žiniasklaidos monitoringo įmonė „Mediaskopas“ užfiksavo 69 straipsnius apie savižudybę.

„Skaičiai rodo milžinišką žiniasklaidos susidomėjimą savižudybių tema. Tačiau žiniasklaida ne tik atspindi visuomenėje tvyrančią atmosferą, bet ir pati aktyviai ją kuria. Skaitant šių metų pradžios laikraščius atrodo, kad žmonės žudosi vienas paskui kitą, tarsi netekus darbo belieka tik nusižudyti. Tačiau savižudybių statistika rodo ką kita“, – kalbėjo P.Skruibis.

JPPC nuolat teikia informaciją žurnalistams apie tai, kaip reiktų kalbėti apie tokius skaudžius ir aplinkinius stipriai emociškai veikiančius įvykius kaip savižudybė. Deja, iki šiol dažnai tenka stebėti netinkamus savižudybių aprašymo atvejus. Straipsniuose pateikiamos gausios detalės apie savižudybės būdą, vietą, aplinkybes, rašant nevengiama dramatizmo, romantizmo. Moksliniai tyrimai rodo, kad toks savižudybių aprašymas gali paskatinti naujas savižudybes. Daugiausia netinkamų savižudybių aprašymų nacionaliniuose dienraščiuose.

„Kartu pastebime ir teigiamų postūmių. Viena žiniasklaidos priemonė savo iniciatyva užsisakė seminarą, kaip reiktų pateikti informaciją apie savižudybes. Vis dažniau prie straipsnių, kur kalbama apie savižudybes, pateikiama informacija, kur galima kreiptis pagalbos”, – džiaugėsi Marija Bagdonienė, JPPC psichologė.

Šiais metais bus apdovanotos dviejų straipsnių autorės. LTPPTA ekspertų apdovanojimą pelnė interneto portalo lrytas.lt žurnalistės Šarūnės Kaušylaitės straipsnis „Kam rūpi lietuvių savižudybės“. Šis straipsnis pasirodė lygiai prieš metus, taipogi Tarptautinės savižudybių prevencijos dienos proga.

Antrasis apdovanojimas keliaus į Vestinos Stankevičiūtės rankas už „Elektrėnų žiniose“ pasirodžiusį straipsnį „Gyvenimas yra sudėtingas, bet gražus“. Šį straipsnį kaip geriausią išrinko JPPC veikiančios Paramos grupės nusižudžiusiųjų artimiesiems ir žmonėms, išgyvenantiems kitas komplikuotas netektis, dalyviai. Tuomet, kai autorė rašė straipsnį, ji buvo vienuoliktoje klasėje. Straipsnius vertinę žmonės atkreipė dėmesį, kad Vestinai pavyko parašyti paprastą ir kiekvienam suprantamą straipsnį apie sudėtingus dalykus. Vertintojus sužavėjo užsidegimas ir straipsnyje skatinama viltis.

LTPPTA ekspertų komisija:
Dr. Paulius Skruibis – LTPPTA prezidentas, JPPC psichologas
Dr. Robertas Povilaitis – LTPPTA Valdybos narys, Lietuvos psichologų sąjungos prezidentas
Marija Bagdonienė – LTPPTA administratorė, JPPC psichologė

apdovanojimai

Danutė iš paramos grupės įteikia apdovanojimą Vestinai

Vestina Stankevičiūtė

Paulius įteikia apdovanojimą Šarūnei

Šarūnė Kaušylaitė

Šarūnės Kaušylaitės straipsnis

Vestinos Stankevičiutės straipsnis

Kiekvieną rudenį ir pavasarį Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje mes renkame naujas savanorių grupes. Sėkmingai praėję atranką bus pakviesti dalyvauti „Jaunimo linijos“ mokymuose, po kurių galės pradėti savanoriškus budėjimus prie telefono (ar internete).

„Man darbas „Jaunimo linijoje“ yra ne tik galimybė būti su skambinančiais, ieškančiais atsakymų į Klausimus, bet ir pačiam surasti atsakymus į savuosius“ – sako viena iš savanorių.

Daugiau savanorių atsiliepimų ieškokite čia, o informacijos apie registraciją – čia.

Nėra vienos savižudybės priežasties. Savižudybę visuomet lemia daugelis įvairių veiksnių: žmogaus charakterio savybės, asmeninė patirtis, nuostatos ir vertybės, santykiais su kitais žmonėmis ir t. t. Konkretus įvykis gali būti tik paskutinis lašas, kuris perpildo prisipildžiusią taurę. Tačiau paskutinis lašas nėra priežastis – tuščioje taurėje jo vaidmuo menkas.

Bandymas surasti tą vienintelę priežastį, tai bandymas supaprastinti sudėtingą gyvenimo realybę. Surandi vieną priežastį ir atrodo, kad gyvenimas labiau nuspėjamas ir paaiškinamas. Tačiau dažniausiai tai tėra iliuzija. Iliuzija, kuri savaime nėra niekuo „bloga“ ar žalinga, tačiau gali tapti tokia, kai „randama“ ne tik konkreti savižudybės priežastis, bet ir „kaltininkas“, dėl kurio nusižudė: mokytojas, parašęs blogą pažymį, mergina, nutraukusi santykius, ar pan.

Paulius Skruibis
„Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas

Mitai apie savižudybes: #1

Mitai apie savižudybes: #2

Mitai apie savižudybes: #4

Mitai apie savžudybes: #5

Šiems mitams, tiksliau jų išsklaidymui, skirsime visą seriją mūsų blogo įrašų. Pradėsiu nuo jau minėto: „žmonės, kurie daug kalba apie savižudybę, paprastai nenusižudo“.

Iš tikrųjų turbūt kiekvienas esame susidūrę su žmonėmis, kurie vienu ar kitu savo gyvenimo momentu yra kalbėję apie savižudybę, bet nenusižudė (arba grasinę, netgi šantažavę). Taigi, atrodytų, tai visai ne mitas, o tiesa.  Tačiau ne vienas mokslinis tyrimas yra atskleidęs, kad daugelis (apie ~80%) nusižudžiusiųjų yra tiesiai kalbėję arba netiesiogiai užsiminę apie savižudybę.

Todėl kiekvienas rimtai dirbantis savižudybių prevencijos srityje (ar tai būtų savanoris ar profesionalas) žino: jeigu žmogus užsimena apie savižudybę, tai visuomet rizikos ženklas, kurio negalima ignoruoti. Net jeigu atrodo, kad žmogus tuo manipuliuoja ar tiesiog nori atkreipti dėmesį. Išgirdus tokią užuominą, visuomet verta tiesiai paklausti: „ar Tau kyla minčių apie savižudybę?“ Išgirsti teigiamą atsakymą į šį klausimą tikrai nėra lengva, tačiau tai yra pirmasis žingsnis pagalbos link. Pagrindinės nuorodos, kaip kalbėti su žmogumi, galvojančiu apie savižudybę, yra mūsų atviruke ir skyrelyje Kaip galima padėti.

Ypač sunku ir kyla daug prieštaringų jausmų (baimė, pyktis ir pan.), kai žmogus manipuliuoja savižudybe: „jeigu tu mane paliksi, aš nusižudysiu“. Net ir tokiu atveju savižudybės rizika yra gana reali, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia pasiduoti tokioms manipuliacijoms. Tokiu atveju svarbu ne tik rūpintis profesionalia pagalba grasinančiam nusižudyti, bet neužmiršti pasirūpinti ir savimi: pasidalinti šiais sunkumais su artimaisiais, kuriais pasitiki, pasikonsultuoti su psichologu.

Paulius Skruibis
„Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas

Mitai apie savižudybes: #2

Mitai apie savižudybes: #3

Mitai apie savižudybes: #4

Mitai apie savžudybes: #5

Emocinė parama – žymiai platesnis terminas. Juo galime apibūdinti ir tokią paramą, kuria teikia ne vien psichologai. Pavyzdžiui, paskambinus „Jaunimo linijos“ telefonu galima tikėtis būtent emocinės paramos. Mūsų tarnyboje dirba ne psichologai, o savanoriai, kuriais gali būti labai įvairaus išsilavinimo ir profesijų žmonės – pradedant studentais, baigiant menininkais ir verslininkais. Žinoma, visi savanoriai turi praeiti gana griežtą kelių etapų atranką bei pusės metų trukmės praktinius apmokymus. Tačiau emocinės paramos pagrindas ne žinios, technikos ar patarimai, o nuoširdus dviejų žmonių pokalbis.

Labai dažnai mūsų klausia, ką mes tokio pasakome mums skambinantiems žmonėms, kad „atkalbėtume“ juos nuo savižudybės?.. Tačiau jokios stebuklingos frazės ar patarimo nėra ir negali būti. Jeigu žmogus ilgą laiką jaučia labai didelį psichologinį skausmą, jam ima atrodyti, jog niekur neįmanoma nuo šio skausmo pasislėpti, o tokia būsena truks amžinai. Tuomet savižudybė gali atrodyti kaip vienintelė įmanoma išeitis. Tačiau jei savo išgyvenimais pasidalini su tuo, kuriam nuoširdžiai rūpi, skausmą pakelti lengviau. Žinoma, tai neišsprendžia visų gyvenimo problemų, bet padeda eiti toliau.

Padėti galime kiekvienas. Jeigu šalia Tavęs yra žmogus, kuris užsimena apie savižudybę, nebijok su juo apie tai atvirai pasikalbėti. Čia yra keletas patarimų, kaip tai galima padaryti.

Paulius Skruibis
„Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas.

Neketindamas neigti savižudybių problemos Lietuvoje mąsto, visgi norėčiau atkreipti dėmesį į keletą faktų, kurie bent jau man rodo, kad nesame nusipelnę „savižudžių krašto“ etiketės. Ir dar svarbiau – jeigu visi kartu rimtai imtumėmės šios problemos, savižudybių Lietuvoje tikrai sumažėtų.

Pradėsiu nuo to, kad istoriškai savižudybės Lietuvai nėra būdingas reiškinys. Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvoje įvykdavo 5-10 savižudybės 100 000 gyventojų (dabar 30-40). Ir tai buvo vienas mažiausių rodiklių Europoje.

Nors kalbėdami apie savižudybes mūsų šalyje, dažnai prisimename Pilėnų legendą, tačiau rimtesni tyrinėjimai rodo, jog „nuo pagonybės laikų lietuvių požiūris į savižudybę buvo atsargus, veikiau net neigiamas. <…> Įsigalėjusi krikščionybė šias nuostatas tik sustiprino“ (D. Gailienė „Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje“, 1998).

Savižudybių Lietuvoje ėmė daugėti sovietinės okupacijos metais. Tai vyko labai analogiškais tempais kaip ir Latvijoje bei Estijoje, kas rodo, kad tai nebuvo kažkoks atsitiktinis reiškinys, o visoms trims šalims bendrų priežasčių nulemtas procesas. Savižudybių rodikliai sovietiniais metais nuolat augę (iki 36 / 100 000 gyventojų), Atgimimo laiku staiga gana ženkliai sumažėjo (iki 25). Mokslininkai nesutaria iki galo, kas tam turėjo didesnę įtaką – ar griežtesnė alkoholio pardavimo politika, ar Atgimimo metu mus visus sujungęs vienybės jausmas ir viltis, jog galime sukurti kitokį gyvenimą sau ir savo šaliai. Tikriausiai buvo svarbūs abu šie veiksniai. Dar svarbiau – tai akivaizdus įrodymas, kad savižudybių skaičių galima sumažinti, ir netgi labai ženkliai.

Pirmasis Nepriklausomybės dešimtmetis mūsų šaliai atnešė labai didelius pokyčius ir iššūkius. Ir tikrai ne vien ekonominio gerbūvio prasme. Visuomenės susiskaldymas bei susipriešinimas ir įsigalinti vertybių krizė – ne ką mažesni iššūkiai nei ekonominiai nepritekliai. Visos šios permainos – labai staigios ir didelės – lėmė ir savižudybių skaičiaus didėjimą. 1996 m. savižudybių rodiklis pasiekė 46 ir tik pastaraisiais metais sumažėjo iki 30 savižudybių 100 000 gyventojų.

Tačiau toks didelis savižudybių skaičius pastaraisiais dešimtmečiais būdingais ne tik mūsų šaliai. 2008 m. Pasaulinės sveikos organizacijos pateikiamais duomenimis Baltarusijos savižudybių rodiklis buvo 35 / 100 000, Rusijos – 32, Slovėnijos ir Vengrijos – 26, Latvijos – 25 (daugiau šalių rodiklių galima rasti čia). Tai rodo, jog daugelis postsovietinių šalių susiduria su panašiais sunkumais.

Nežinau kaip Jums, tačiau man visi šie faktai rodo, kad neturime mes „savižudybės geno“, kad nesame kažkieno prakeiktas „savižudžių kraštas“ ar kokia nors nevykėlių šalis. Susiduriame su labai panašiomis problemomis, kaip ir kitos (nors ir ne visos) postsovietinės šalys. Todėl geriau nepasiduokime bejėgiškumo atmosferai, o pagalvokime ką kiekvienas galime padaryti, jog savižudybių Lietuvoje būtų mažiau. Ir tikrai tikiu, kad galime tai pasiekti – svarbu ne laukti, kad kas nors (pvz. valdžia, Europos Sąjunga ar pan.) viską sutvarkytų, o veikti patiems. Apie tai ir yra iniciatyva „Nebijok kalbėti“.

Paulius Skruibis
„Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas.

http://tv.lrytas.lt/index.php?cid=19&item_id=45&active=1340&autoplay=true

Interviu laidos reporterei pasakojau apie labai didelį psichologinės pagalbos poreikį, kurį jaučiame iš milžiniško skambučių srauto – gerokai didesnio nei mūsų turimi resursai atsiliepti į skambučius. Labai užkabino laidoje Andrius  Mamontovo pasakyti žodžiai: „Turime visi pagalvoti, ką aš dabar galiu čia padaryti. <…> Kodėl mes negalime išplatinti elementariausios atmintinės, kaip elgtis, jei šalia Tavęs yra žmogus, ketinantis nusižudyti?“

Po kelių dienų paskambinau Andriui Mamontovui ir pasakiau, kad tokią atmintinę mes turime. Susitikę Jaunimo psichologinės paramos centre aptarėme, kad reikėtų ne ilgo bukleto, o tokios informacijos, kuri tilptų ant atviruko. Taigi pradėjome kurti atviruką, o vėliau kilo mintis apie TV klipą bei puslapį internete. Praėjus dviems mėnesiams šios idėjos tapo realybe – turime atspausdinę 40 tūkst. informacinių atvirukų, video klipą bei šį tinklaraštį.

Tikime, kad ši iniciatyva padrąsins atvirai pasikalbėti su šalia esančiu žmogumi, kuris galvoja apie savižudybę. Jei tai išgelbės gyvybę kad ir vienam žmogui, būsime pasiekę tikslą.

Užrašė Paulius Skruibis
„Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas.