Nežinau ar turiu teisę kažką tvirtinti, veikiau jau pasidalinsiu savo asmeninėmis mintimis bei potyriais. Norėjau nusižudyti. Norėjau mirti. Norėjau išsiskaidyti į atomus, sudegti, virsti pelenais ir pabirti virš jūros. Norėjau tiesiog išnykti. Nebeegzistuoti. Kasdienė rutina, bet kokio kontakto su žmonėmis paniška baimė, agorafobija, depresija, jautimasis svetimu visose kasdieniškose, buitinėse situacijose, savęs menkinimas, nuvertinimas, netgi niekinimas… Bendrų interesų neradimas su kitais. Visą tai varė tiesiog iš proto. Verkdavau kūkčiodamas, rėkdavau kol paskausdavo balso stygas, nuogas susigūždavau kampe. Kęsdavau neapsakomas dvasines kančias vos tik reikėdavo eiti į parduotuvę. Tai tarsi būti apšvitintam radiacijos. Galimybė prisiliesti prie nepažįstamų žmonių, atverti save visam tam chaosui, šurmuliui, pravažiuojančioms mašinoms… Nei nežinau, tam tikru momentu turbūt jaučiau kaltę prieš visą kas gyva. Jaučiau neapsakomą baimę, išgąstį, siaubą, tiesiog klaikumą. Mintys apie savižudybę iš pradžių atkeliaudavo abstrakcijų pavidalais, kol, galop, peraugo į konkrečių veiksmų planavimą. Susipjausčiau rankas. Laikiau peilį prie pat savo venų, tačiau neišdrįsau, neišdrįsau visko užbaigti. O kam tokia egzistencija, kuomet tik egzistuoji? Kam visa toji kančia? Kodėl aš tai jaučiu? Ką daryti, jog galėtum nebejausti, ką daryti, jog galėtum nebegalvoti? Užsisklendžiau giliai viduje. Nebenorėjau niekam daryti daugiau žalos, apkrauti savo sunkumais, atsiribojau nuo draugų. Likau vienas ir toji vienatvė smigo kaip peilis, sukeldamas vidinį kraujavimą. Gilūs pjūviai… Tas aklumas, nebežinojimas nei kur eiti, bijojimas įkvėpti, skausmas vos tik plaučiai prisipildo deguonies… Tai kančia, o siekiant bet kokiais būdais tą kančią nutraukti, priėjau prie kraštutinumo. Galima šį žodį, kraštutinumas, ir pabraukti. Kraštutinumu tapo mano mintys ir veiksmai susiję su savižudybe. Tai yra bet kokie veiksmai, kad tik nutraukti tą, regis, nesibaigiančią kančią, tą skausmą ir neviltį. Tačiau tai nėra išeitis. Tai yra aklumas, ištinkantis sunkią akimirką. Jis turi tokį bruožą – apsivynioti aplink visą sensoriką, tarytum gyvatė ir pateikti tik vienintelį sprendimą – nusižudyti. Tačiau, turime prisiminti, jog tai būsena, o visos jos ateina ir praeina. Vienos užsilaiko ilgiau, kitos trumpiau, tačiau jos galų gale praeina, o tuomet į visą pradedi žvelgti kiek kitomis akimis. Jausmų proveržis atslūgsta, situacija pradedama vertinti racionaliau ir blaiviau. Galų gale, viską gali pakeisti išgirstas patinkančios dainos fragmentas, netikėtai nusišypsojęs praeivis, išgirstas kažkieno balsas… Tik tiek ir tereikia. Patyriau kaip sunku visam tam atsispirti, kaip sunku įžvelgti bent kažkiek pozityvumo ir šviesos, tačiau tai įmanoma, antraip man nebūtų pavykę… O kaip gi tais atvejais, kuomet mintys apie savižudybę tampa tarsi lėtinėmis ir diena iš dienos vis lenda į galvą. Kuomet aplink niekas nesikeičia, jauti vien šaltį, atšiaurumą, atstumimą, visas pasaulis atrodo toks svetimas ir aiškiai jame nepritampi… Dažniausia savaime niekas ir nesikeičia. Visi pokyčiai prasideda žmogaus viduje ir jiems reikia postūmio. Vargu ar rastume tokį žmogų, kuris neturėtų svajonių, norų ar troškimų. Kiek teko skaityti komentarus, daugelis nori pokyčių gyvenime, nori daugiau dėmesio iš artimųjų, užuojautos, rūpesčio, elementariausio supratimo, meilės, šilumos, artumo. Tai jau yra postūmis gyventi. Kaip sakė mano psichologė, kiek jai yra tekę dirbti su tais, kurie išniro iš šio liūno, tai nei vienas nenorėjo mirti ir palikti šį gyvenimą, tiesiog jie ieškojo būdo kaip pabėgti nuo skausmo… Reikia atminti, jog visada yra išeitis. Visose gyvenimo srityse vyrauja harmonija, tad jis negali būti vienas blogas ir tik blogas. Jeigu taip ir jaučiatės, tai patikėkit, jog netrukus į jūsų duris pasibels ir gražūs dalykai, jog būtų lygsvara. Jeigu nusižudysite, nesuteiksite sau daugiau progos, nesuteiksite galimybės ir viskas baigsis. Mes juk nežinome kas mūsų laukia ateityje ir nežinome kiek daug galime prarasti, jeigu nutrauksime savo gyvybę. Pagalvokit, gal jums yra skirta kitą žmogų padaryti laimingu, kažkur yra mergina ar vaikinas skirtas būtent jums. Gal jam irgi sunku ir jis šaukiasi pagalbos ir tik jūs jam galite padėti, praėję ir įveikę savo sunkumus. Visi mes esame asmenybės ir visi mes esame vienodai svarbūs visame šiame gyvenimo veikimo principe. Kiekvienas einame savo paskirtu keliu, ieškome, klumpame, vėl keliamės, vėl ieškome. Tai yra natūralu. Tik nebijokit klysti, nebijokit atrodyti keistais, juokingais, ar liaudiškai tariant “nemokšomis”. Negalvokit, jog esat niekam nereikalingi. Jūs dar ir kaip esate reikalingi, antraip nė nebūtumėte gimę ir išvydę šio pasaulio. Viskas yra išmokstama. Nėra žmogaus, kuris nebūtų klydęs ir klupęs, nes toks kelias į žinias, tokia gyvenimo formulė. Bent jau mano tokia nuomonė, kuria ir pasidalinau. Svarbu yra tikėti. Tikėjimas gali išgydyti viską. Patiko viena ištraukta iš Biblijos, kurioje Jėzus sako… “Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šiam kalnui: “Pasikelk ir meskis į jūra”, ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, – tai jam ir įvyktų. Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir taip tikrai bus.

Ryžto Tau linkiu žengiant dar vieną žingsnį pagalbos sau link.

p.s. čia daugaiu info apie “Jaunimo liniją” – http://www.jaunimolinija.lt