Nebijok kalbėti

Morten Thomsen: „Aš daugiau niekada nebenorėjau nusižudyti“

nebijok — Thu, 09 Feb 2012 05:41:16 +0000

Dažnai galvojama, jog bandęs nusižudyti žmogus vienu ar kitu metu vis tiek pasirinks savižudybę. Toks požiūris skatina aplinkinių bejėgiškumą, siaurina pagalbos galimybes ir tuo pačiu apsunkina žmogaus bandymą sugrįžti į gyvenimą. Mūsų draugo, Danijos emocinės paramos telefono „Livslinien“ įkūrėjo, Morten Thomsen pavyzdys dar kartą griauna egzistuojantį mitą. Labai dėkojame Morten’ui už jo nuoširdumą mūsų renginio Dauguose metu.

Iniciatyvos organizavimu rūpinsis paramos fondas „Jaunimo linija”

nebijok — Fri, 03 Feb 2012 18:50:50 +0000

Nuo pat iniciatyvos pradžios 2009 m. visais organizaciniais ir finansiniais reikalais rūpinosi VšĮ Jaunimo psichologinės paramos centras (JPPC). Esame dėkingi centrui ir jo darbuotojams už tai, kad iniciatyvos idėjos tapo realiais darbais!

Praėjusiais metais buvo įkurtas paramos fondas „Jaunimo linija”, kuris pradėjo koordinuoti tarnybos darbą Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje bei rūpintis lėšų paieška. „Nebijok kalbėti” renginius ir kitas veiklas nuo 2012 m. taip pat organizuos paramos fondas „Jaunimo linija”.

Per renginius miestuose į JPPC aukų dėžutes paaukotų pinigų likutis (537,68 Lt) buvo panaudotas šešių „Jaunimo linijos” džemperių pagaminimui (409,97 Lt) ir paruošiamajam vizitui į Lentvarį (15,69 Lt). 112,02 Lt liko JPPC ir bus panaudoti tam, kad centro Informacinės programos savanoriai ir toliau galėtų ruošti (bei spausdinti) informaciją apie psichologinę pagalbą kiekviename aplankomame mieste. Džemperiai mums reikalingi, kad renginių dalyviai, nusprendę pasikalbėti apie savo sunkumus, žmonių būryje galėtų lengvai atskirti „Jaunimo linijos” savanorius. Už anksčiau surinktų lėšų panaudojimą taip pat esame atsiskaitę šiame blog’e.

Noriu remti iniciatyvos „Nebijok kalbėti ” keliones po Lietuvos miestus ir miestelius

Noriu remti „Jaunimo linijos” veiklą

Lauke šalta, tačiau Lentvario seniūnijoje šilta ir jauku – savanorės Gintarės įspūdžiai

weronikajl — Mon, 30 Jan 2012 12:20:35 +0000

Po neilgos šventinės pertraukos “Nebijok kalbėti” pasirodė Lentvaryje. Kuo toliau vyksta ši iniciatyva, tuo labiau mes, prie jos prisidedantys savanoriai, pajuntame, kaip atvažiuojame nežinodami ko tikėtis. Kiekvienas renginys būna skirtingas, su sava aura, nors atrodo, tema ta pati. Taigi, startas – renginys prasidėjo.

Atėjusi tikroji žiema su savo šaltukais nesutrukdė lentvariečiams sugužėti į jaukią Lentvario seniūnijos salę. Vieni atėjo pasiklausyti Andriaus Mamontovo dainų, kitų dėmesį atkreipė opi savižudybių tema. Nuo pat renginio pradžios jautėsi jauki atmosfera – priekyje minkštai sėdėjo jaunimas, aplink draugiškos, padrąsinančios šypsenos, tylūs pašnekesiai. Puiki pradžia. Nuskambėjus Andriaus Mamontovo dainos “Marso kanjonai” pirmiesiems akordams, salę apgaubė migla – kiekvienas paniro į savus apmąstymus. Ar tai būtų buvę lūkesčiai, susiję su renginiu, ar klausimai, kuriuos knietėjo užduoti šiems protingai atrodžiusiems, priešais publiką sėdėjusiems dėdėms ir tetoms. Maloniai nustebino pirmas drąsus klausimas tiesiai iš publikos, savanorių veiduose pasirodė viltingos šypsenos – gal atėjo laikas padėti rašiklius į šalį ir pradėti gyvą diskusiją..?

Gaila, tačiau šiam lūkesčiui dar nebuvo lemta išsipildyti (tačiau mes neprarandam vilties!). Toliau klausimai, kaip įprasta, plūdo lapeliuose. Ir vėl nuskambėjus gitarai su dar viena Andriaus Mamontovo daina, pasijautė savotiškas palengvėjimas salėje – kiekvienas buvo paliktas išgvildenti, apmąstyti išgirstus atsakymus. Toliau – neformalioji dalis.

Didelė dalis iškart nepabėgusios po renginio publikos parodė, jog lietuviai po truputį lenda iš savo kiautų, nebijo kalbėti apie juos kamuojančius sunkumus – ar tai būtų mintys apie savižudybę, ar patyčios, ar daugelis kitų, kiekvienam skirtingų, tačiau be galo svarbių rūpesčių. Išvykome su mintimi, kad nors vienam įstrigo renginyje išgirsti žodžiai, kad nors vienam galvelėje pasidarė šviesiau ir kad nors vienas prisimins, jog esame pasiruošę išklausyti jo kitame ragelio gale…

Daugiau nuotraukų mūsų FB

Atsiliepimai iš Lentvario

weronikajl — Sun, 29 Jan 2012 11:10:07 +0000

Iš kur sužinojote apie NK renginį?

Iš skelbimų Jaunimo centre, mokykloje, savivaldybėje, laikraštyje, puslapyje lentvaris.info, iš JL savanorio, draugų, per FB.

Kokie lūkesčiai prieš renginį (jeigu yra)? Kas paskatino ateiti?

Bendrai lūkesčiai tokie – jokių konkrečių lūkesčių nėra, maloniai praleisti šeštadienį, pasiklausyti naudingos informacijos, sužinoti naujų dalykų, sužinoti, kuo gali prisidėti, kai žmogus galvoja apie savižudybę, išgirsti Mamontovą, išgirsti apie savanoryste. Viena moteris pasakė, kad yra buvusi Klaipėdos Jl savanorė ir atėjo sužinoti, kaip gyvuoja JL. Kitai moteriai ši tema aktuali, kadangi ji dirba su vaikais ir turi savo vaikų.

Kokie įspūdžiai po renginio?

Bendrai visiem labai patiko, kai kuriems netgi daugiau, nei tikėjosi. Gavo nemažai naudingos informacijos. Patiko, kad buvo kalbama labai atvirai, detalūs atsakymai, ir, atrodo, iš anksto apgalvoti, ne šiaip belenkas. Taip patiko, kad net nepavargo. Dar patiko dėl to, kad viskas vyksta taip, jog, užduodami klausimus, žmonės sužino tai, ką jie nori sužinoti; taip pat kad klausimai anonimiški ir niekas nesijuokė iš jų. Patiko šiltas ir betarpiškas bendravimas.

Ar būtų galima ką daryti kitaip (ar buvo, kas nepatiko)?

Keliems žmonėms atrodė, kad per maža įžanga – labai trumpai viskas pristatoma, o paskui iškart klausimus užduoti reikia. Vienas žmogus pasiūlė pradžioje padaryti kokius pratimukus išjudinti žmones. Buvo žmonių, kuriems norėtųsi sužinoti dar plačiau apie pagalbos linijas LT. Trūko dar vienos Mamontovo dainos:)

Įspūdžius rinko Diana ir Donata, ačiū joms

Po šventinės pertraukos keliaujame į Trakų rajoną – Lentvarį

weronikajl — Tue, 17 Jan 2012 15:30:44 +0000

Sausio 28 dieną „Nebijok kalbėti“ komanda tęsia savo keliones. Šį kartą visų lauksime Lentvario seniūnijos salėje (Klevų a. 47 A), renginio pradžia 16 val.

Daugai. Pokalbis vietoje koncerto

nebijok — Sat, 19 Nov 2011 11:51:34 +0000

– Kaip koncertas?
– Koks koncertas?! Dvi dainas padainavo..
Tokį štai pokalbiuką pavyko nugirsti einant iš salės, kur ką tik praūžė dar vienas „Nebijok kalbėti“. Daugai muša rekordą! Šįkart Vlado Mirono gimnazijos salė tikrai ūžė: čia sugužėjo apie 230 žmonių. Vos tilpome. Bet atsinešę papildomų kėdžių, rodos, visi gavo vietos atsisėsti. Šurmuliuojančioje minioje gausu buvo paties įvairiausio amžiaus moksleivių, kuriuos sudrausminti vis mėgino atlydėję mokytojai. Labai dažnai, žinoma, nesėkmingai, bet tokia ta mokyklos kasdienybė. Pakalbinome susirinkusiuosius. Atvyko ne tik daugiškiai, bet ir aplinkinių miestų bei miestelių gyventojai. Kai kurie net specialiai tam užsakytais autobusais. Vieniems rūpėjo patyčių problema, kitiems buvo įdomi „Jaunimo linija“ ir smalsu, kas ten sėdi prie to ragelio. Kai kurie atėjo į koncertą. Todėl net šypteliu, kai beveik niekas nepastebi pro pat juos kelio link scenos besiskinančio Andriaus Mamontovo ir suklūsta tik išgirdę pirmuosius „Marso kanjonų“ akordus. Tada nuščiūva.

Bet štai nuskambėjus paskutinėms gaidoms, gitara vėl padedama į šalį ir ant scenos į kompaniją jungiasi „linijiečiai“. Prasideda pokalbis. Įdomus ir prasmingas, kaip ir kaskart. Stovėdama salės gale stebiu, kaip po kurio laiko keli mažesnieji susipeša, vėl bandydami mokytojų kantrybę. Keli vaikinai kibindami nuseka merginas, einančias iš salės pasivaikščiot. Kyla šioks toks šurmuliukas. Tačiau visi paklydėliai akimirksniu sudunda atgal vos išgirdę gitarą – renginio pabaigoje skamba ir išganingoji antroji daina. Galima paantrinti dialogėlio autoriams: anoks čia koncertas. Bet išgirstas „ačiū, pranoko lūkesčius, galėtumėte atvažiuoti ir darkart“ patvirtina, kad štai tarp tų dviejų dainų ant scenos vykęs pokalbis buvo net labai vykęs. Juk būtent į jį ir kviečiame, ragindami nebijoti kalbėti.

Užrašė Ieva

ilga ilga Daugų gimnazijos salė

Daugiau nuotraukų

Keliaujame į Alytaus rajoną – Daugus

weronikajl — Sat, 05 Nov 2011 10:24:02 +0000

Pranešimas: Šį kartą apsilankysime mažiausiame iki šiol miestelyje – Dauguose. Laukiame visų Vlado Mirono gimnazijos salėje, lapkričio 12 d., 17 val.„Nebijok kalbėti“ Dauguose

Ko tikėjosi plungiškiai iš „Nebijok kalbėti“

solyte — Wed, 02 Nov 2011 13:12:18 +0000

Prieš renginį užkalbinom į renginį atėjusius žmones. Jie draugiškai sutiko pasidalinti tuom, ko tikisi iš renginio:

nori sužinoti, kaip padėti žmogui, galvojančiam apie savižudybę
patys išvengti panašių problemų
pasiklausyti Mamontovo
išgirsti, ką kiti mąsto apie savižudybę
gauti patarimų
išgirsti kažką naudingo

Įspūdžiai po renginio:

daug patarimų, kaip kalbėtis su žmogumi, mąstančiu apie savižudybę
priėjo išvados, kad žudytis neverta
kaip patarti – ramiai, nemoralizuojant
išgirdo, ką kiti žmonės mąsto
žino, kad pasinaudos žiniomis – kad nereikia užsisklęsti, o atvirkščiai – pasidalinti

Po renginio plungiškiai atrodė patenkinti tuom, ką išgirdo renginyje. Atrodo, kad jie išgirdo esminį iniciatyvos pranešimą – dalintis sunkumais ir nebijoti apie juos kalbėti.

Marius ir Laura

Klausimas iš Gargždų

nebijok — Sat, 29 Oct 2011 16:15:01 +0000

Dar vasaros pradžioje lankėmės Gargžduose. Kur vienas iš aptartų klausimų buvo apie tai, ar visuomet įmanoma pastebėti savižudybės riziką? Ką Jūs manote apie tai?

Mildos įspūdžiai iš Plungės

nebijok — Thu, 27 Oct 2011 03:38:47 +0000

„Nebijok kalbėti” praėjusį šeštadienį aplankė dar vieną miestą – Plungę. Man, „Jaunimo linijos” savanorei, tai buvo antroji tokia kelionė. Tačiau kai kuriems iš mūsų komandos – trečia, ketvirta ar net dešimta. Yra ir tokių, kurie su šia iniciatyva po Lietuvą važinėja jau dvejus metus. Tačiau sėdėdama salėje ir tai prisimindama vis tik stengiausi įsijausti į plungiškių nuotaikas – juk jie mus matė pirmą kartą. Jiems tai buvo nauja, kiekvienas užduotas ir atsakytas klausimas dėl to tapo tik dar prasmingesniu, gilesniu. Būtent tai šiame susitikime mane ir žavėjo – kad iš salės plaukiantys klausimai buvo drąsūs, asmeniški, iš jų juste jutau kaip svarbu kalbėtis, išgirsti, diskutuoti. Dauguma susirinkusiųjų, kaip pasirodė,buvo saugusieji, atsinešę kiekvienas savo patirtį, savus klausimus, savą nuomonę. Gal kiek gaila tik dėl to, kad didžioji dalis plungiškių po renginio tuoj pat vėl išskubėjo į savo gyvenimus – norėjosi susipažinti iš arčiau, pasišnekučiuoti. Ir vis tik, grįždama į Vilnių, jaučiausi prisipildžiusi įspūdžių, dalyvavusi renginyje, kuris net ir po dvejų metų nepraranda savo prasmės ir aktualumo. Ačiū Jums už tai!

Plungėje

Daugiau nuotraukų