Kalbėsime apie tai, kaip galima padėti apie savižudybę galvojančiam žmogui, kas yra emocinė parama, kaip gali padėti „Jaunimo linijos“ ar kitų emocinės paramos tarnybų savanoriai. Renginio metu bus galimybė atskirai pasikalbėti apie rūpimus klausimus ar problemas su vienu iš „Jaunimo linijos“ savanorių.

Laukite tolesnių naujienų!

Pranešimas:

Rugsėjo 10-ąją – Tarptautinę savižudybių prevencijos dieną – Jaunimo psichologinės paramos centras (JPPC) ir Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija (LTPPTA) jau antrą kartą apdovanos žurnalistus už geriausius straipsnius savižudybių tema.

„Nors savižudybių skaičius šalyje šiais metais, palyginti su pernai, išaugo nežymiai, tačiau publikacijų šia tema žiniasklaidoje gerokai padaugėjo“, – apie pastebėtas tendencijas kalba psichologas Paulius Skruibis, Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos prezidentas.

Konkurse dalyvauja visi straipsniai savižudybės tema, išspausdinti nacionalinėje ir regioninėje spaudoje nuo praėjusių metų liepos iki šių metų birželio pabaigos. Straipsnių, kuriuose kalbama apie savižudybę augimo mastus iliustruoja tai, kad tik 40 buvo publikuoti antrąjį 2008 m. pusmetį ir net 146 – pirmąjį šių metų pusmetį. Praėjusiais metais, kai pirmą kartą buvo surengtas konkursas, žiniasklaidos monitoringo įmonė „Mediaskopas“ užfiksavo 69 straipsnius apie savižudybę.

„Skaičiai rodo milžinišką žiniasklaidos susidomėjimą savižudybių tema. Tačiau žiniasklaida ne tik atspindi visuomenėje tvyrančią atmosferą, bet ir pati aktyviai ją kuria. Skaitant šių metų pradžios laikraščius atrodo, kad žmonės žudosi vienas paskui kitą, tarsi netekus darbo belieka tik nusižudyti. Tačiau savižudybių statistika rodo ką kita“, – kalbėjo P.Skruibis.

JPPC nuolat teikia informaciją žurnalistams apie tai, kaip reiktų kalbėti apie tokius skaudžius ir aplinkinius stipriai emociškai veikiančius įvykius kaip savižudybė. Deja, iki šiol dažnai tenka stebėti netinkamus savižudybių aprašymo atvejus. Straipsniuose pateikiamos gausios detalės apie savižudybės būdą, vietą, aplinkybes, rašant nevengiama dramatizmo, romantizmo. Moksliniai tyrimai rodo, kad toks savižudybių aprašymas gali paskatinti naujas savižudybes. Daugiausia netinkamų savižudybių aprašymų nacionaliniuose dienraščiuose.

„Kartu pastebime ir teigiamų postūmių. Viena žiniasklaidos priemonė savo iniciatyva užsisakė seminarą, kaip reiktų pateikti informaciją apie savižudybes. Vis dažniau prie straipsnių, kur kalbama apie savižudybes, pateikiama informacija, kur galima kreiptis pagalbos”, – džiaugėsi Marija Bagdonienė, JPPC psichologė.

Šiais metais bus apdovanotos dviejų straipsnių autorės. LTPPTA ekspertų apdovanojimą pelnė interneto portalo lrytas.lt žurnalistės Šarūnės Kaušylaitės straipsnis „Kam rūpi lietuvių savižudybės“. Šis straipsnis pasirodė lygiai prieš metus, taipogi Tarptautinės savižudybių prevencijos dienos proga.

Antrasis apdovanojimas keliaus į Vestinos Stankevičiūtės rankas už „Elektrėnų žiniose“ pasirodžiusį straipsnį „Gyvenimas yra sudėtingas, bet gražus“. Šį straipsnį kaip geriausią išrinko JPPC veikiančios Paramos grupės nusižudžiusiųjų artimiesiems ir žmonėms, išgyvenantiems kitas komplikuotas netektis, dalyviai. Tuomet, kai autorė rašė straipsnį, ji buvo vienuoliktoje klasėje. Straipsnius vertinę žmonės atkreipė dėmesį, kad Vestinai pavyko parašyti paprastą ir kiekvienam suprantamą straipsnį apie sudėtingus dalykus. Vertintojus sužavėjo užsidegimas ir straipsnyje skatinama viltis.

LTPPTA ekspertų komisija:
Dr. Paulius Skruibis – LTPPTA prezidentas, JPPC psichologas
Dr. Robertas Povilaitis – LTPPTA Valdybos narys, Lietuvos psichologų sąjungos prezidentas
Marija Bagdonienė – LTPPTA administratorė, JPPC psichologė

apdovanojimai

Danutė iš paramos grupės įteikia apdovanojimą Vestinai

Vestina Stankevičiūtė

Paulius įteikia apdovanojimą Šarūnei

Šarūnė Kaušylaitė

Šarūnės Kaušylaitės straipsnis

Vestinos Stankevičiutės straipsnis

Taigi, toliau Eglės laiškas.

Šeimoje buvome keturiese: mama ir mes – trys sesės. Gyvenome kukliai, sakyčiau netgi skurdžiai. Ypatingai pablogėjo po Nepriklausomybės atkūrimo, kuomet mamą privertė savanoriškai išeiti iš pastovaus darbo. Ji dirbo fabrike darbininke. Nuo tada ji tapo nervinga ir pikta, bet tai man buvo suprantama, nors ir buvau dar vaikas. Daug sunkiau buvo suprasti, kodėl ji išsilieja ant manęs. Jos pykčio ir isterijos priepuoliai vis dažnėjo, barniai tarp mūsų visų beveik nebesiliaudavo.
Mūsų namuose visuomet stigo šilumos ir tarpusavio supratimo bei pagarbos. Bet po to, kuomet mama prarado darbą, viskas tik blogėjo. Aš buvau vyriausioji sesuo, tad mama dažniausiai mane ir puldavo. Prisigalvodavo įvairiausių priežasčių, o kartais ir be priežasties apšaukdavo, iškoliodavo, apkaltindavo. Kartais taip viskas atsibosdavo, jog norėdavau pabėgti iš namų.
Mokykloje taip pat buvo sunku. Mūsų pradinių klasių mokytoja labiau mus vertino pagal tėvų užimamas pareigas bei atnešamų dovanų skaičių, nei mūsų sugebėjimus. Taigi, iš nusiteikusios mokytis ir daug išmokti pirmūnės, tapau pilka pelyte klasėje. Pelyte, kurią įžeidinėjo mokytoja, vėliau to išmoko ir kiti klasės draugai. Dar vienas nusivylimas. Ne tik namuose daug neteisybės, bet ir mokykloje. Bet vaikystės kieme turėjau daug draugų ir tai padėdavo laikinai užsimiršti.
Prasidėjo paauglystė. Pradėjau protestuoti, ginčytis su mama, kovoti už savo teisybę, kuri man buvo labai svarbi. Mama tai priėmė tarsi karą prieš ją, vadino mane nenormalia, žvėrimi ir toliau mane puldinėjo dėl bet kokios smulkmenos. Kaip aš jos tada nekęsdavau. Bet kartu ir labai dėl to kentėjau. Kas vakarą, kai visos sumigdavo, atsiklaupusi prie lovos meldžiau Dievo atleidimo už pyktį ir neapykantą mamai. Mūsų šeima nebuvo religinga, bet mokykloje lankiau tikybos pamokas ir labai gąsdino mintis, kad nusižengiu Dievo įsakymui mylėti ir gerbti savo motiną.
Vieną dieną lioviausi meldusi, nes nusivyliau ir Dievu. Nesulaukiau iš jo pagalbos. Namuose ir mokykloje viskas tik blogėjo. Tuomet sutikau savo bendraamžę merginą, kuri papasakojo apie savo šeimos problemas. Sužinojusi apie jos planą nusinuodyti tabletėmis, išsigandau, bandžiau ją atkalbėti. Vien nuo tokios minties buvo baugu.
Deja, tokia mintis vėliau ir mane aplankė. Pavargau nuo visko – nuo įtampos namuose ir mokykloje, nuo galvojimo kaip toliau gyventi. Keturiolikmetei tiesiog visko buvo per daug. Su mama gražiuoju pasikalbėti nepavykdavo, nes ji viską priimdavo kaip priekaištus, išvadindavo mane žvėrimi, šaukdavo jog tuoj numirs ir bus mums tada visoms blogai. Iš savo sesių palaikymo taip pat nesulaukdavau. Jos džiaugdavosi, kad mamai retai kada užkliūna ir stengdavosi jai įtikti. Tad dažniausiai tekdavo man vienai viską išklausyti.
Po kiekvieno barnio, kurie dažniausiai tęsdavosi apie 2-3 dienas, vis vildavausi, jog daugiau taip nebebus, jog pasikeis į geresniąją pusę, bet deja… Kartą tiesiog nebeištvėriau, prisirinkau saują tablečių ir… negalėjau jų išgerti, nes kažkas viduje stabdė, neleido. Ir toliau tikėjausi gal būt pagerės, gal būt…
Vieną, ankstyvo pavasario vakarą, po eilinio nebepakeliamo barnio, sėdėjau savo mažame kambarėlyje tamsoje ir laukiau mirties. Išgėriau saują tablečių, užmigau. Kuomet pabudau nuo triukšmo, mama mane koliojo už tai, kad „nebežinau kaip išsidirbinėti ir iš keršto jai dar vaistų prisigėriau”. Iškvietė greitąją pagalbą, išvežė į ligoninę. Per kelias dienas organizmą išvalė. Fiziškai daug nenukentėjau, bet sieloje liko didžiulė dėmė. Psichologinė pagalba nebuvo suteikta nei man nei mamai. Tiesiog tuo laiku tokių specialistų dar nebuvo mūsų miesto ligoninėje.
Nors po to įvykio mama šiek tiek aprimo, pasitikėjimo ir „sienos”, kuri buvo statoma tarp mūsų palengva ir vis storėjo, negaliu nugriauti iki šiol. Manau, kad tuomet namuose viskas aprimo dėl mano pasikeitusio požiūrio. Nebesiginčijau tiek daug ir nebeįrodinėjau savo tiesų. Tiesiog užsidarydavau savo kambaryje ir išsiverkdavau. Vėliau išvažiavau mokytis į Vilnių, sutikau naujų žmonių, draugų, kurie buvo ir yra artimesni, nei šeimos nariai.
Dabar šį praeities įvykį ir savo bendravimą su mama vertinu suaugusiojo akimis ir galiu drąsiai pavadinti tai psichologiniu smurtu. Tai nebuvo sąmoningai suplanuotas smurtas. Nemanau, kad mano mama suvokė ar suvokia kaip mane žeidė ir luošino. Toks jos būdas – viską paversti drama, paversti neigiamai. Dabar bendraujame ramiai ir be dramų, bet tai daugiau mano pastangomis.
Ką norėčiau pasakyti kitiems, jauniems žmonėms, turintiems panašių problemų šeimoje, patiriantiems tiek psichologinį smurtą, tiek ir fizinį.
NEBIJOKITE prašyti pagalbos!
NETYLĖKITE! NEKENTĖKITE!
Ir niekada NEKELKITE rankos prieš save! Niekada!!! Išeitis visuomet yra. Ypač dabar, kuomet yra jaunimo pagalbos linijos, psichologai.
Būtinai KREIPKITĖS į suaugusius žmonės, jie tikrai padės surasti išeitį. Tik nebijokite ieškoti ir prašyti!

Kiekvieną rudenį ir pavasarį Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje mes renkame naujas savanorių grupes. Sėkmingai praėję atranką bus pakviesti dalyvauti „Jaunimo linijos“ mokymuose, po kurių galės pradėti savanoriškus budėjimus prie telefono (ar internete).

„Man darbas „Jaunimo linijoje” yra ne tik galimybė būti su skambinančiais, ieškančiais atsakymų į Klausimus, bet ir pačiam surasti atsakymus į savuosius” – sako viena iš savanorių.

Daugiau savanorių atsiliepimų ieškokite čia, o informacijos apie registraciją – čia.

Kodėl žmonės vengia tiesaus klausimo apie savižudybę? Tai labai natūrali (kartais neįsisąmoninta) baimė – „o ką aš darysiu, jeigu išgirsiu teigiamą atsakymą?“. Žinoma, kad labai sunku ir neramu kalbėti su prislėgtu žmogumi, galvojančiu apie savižudybę. Tačiau tai yra vienintelis būdas suteikti pagalbą.

Neretai žmonės, galvojantys apie savižudybę, šias savo mintis laiko paslaptyje, tik kartais apie jas užsimindami, dažnai – netiesiogiai. Tai dar labiau didina jų izoliaciją, jausmą, kad niekas nesupranta ir negali padėti. Todėl kažkieno parodyta drąsa pradedant atvirą pokalbį, gali atnešti didelį palengvėjimą – yra žmogus, kuris nebijo apie tai kalbėti.

Būtent dėl šio mito gajumo ir vedini noro jį sugriauti pavadinome savo iniciatyvą „Nebijok kalbėti“.

Paulius Skruibis
„Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas

Mitai apie savižudybes: #1

Mitai apie savižudybes: #2

Mitai apie savžudybes: #3

Mitai apie savžudybes: #4

Savižudybė nėra nei stiprių, nei silpnų žmonių poelgis. Savižudybė visų pirma yra kenčiančio žmogaus nevilties žingsnis. Žymus JAV psichologas ir vienas pirmųjų šiuolaikinės savižudybių prevencijos pradininkų Edwin Shneidman teigia, jog žmonės nusižudo dėl to, kad nebegali ištverti juos kankinančio didžiulio psichologinio skausmo. Ilgai kenčiant šį skausmą, žmogaus mąstymas tarsi susiaurėja – jis ima manyti, kad yra tik vienintelis būdas išvengti šio skausmo – nusižudyti.

Citata iš E. Shneidman knygos „Savižudžio sąmonė“ (Vilnius, Via recta, 2002 m., psl. 23):

Psichologinis skausmas yra sąmonę užvaldęs skausmas, sielvartas arba gėla. Šio skausmo esmė psichologinė – perdėtai išgyvenama gėda, kaltė, baimė, nerimas, vienišumas, baimė pasenti arba mirti kančiose. <..> Savižudybė įvyksta, kai psichologinis skausmas laikomas nebepakeliamu ir aktyviai siekiama mirties, kad pagaliau nutrūktų nesiliaujantis kankinantis sąmonės srautas. Savižudybė yra tragiška sielos drama.
Analizuodamas ir gilindamasis supratau, kad dėl stipraus psichologinio skausmo nusižudoma tik labai retais atvejais, bet kiekviena savižudybė yra susijusi su pernelyg dideliu psichologiniu skausmu.

Tačiau net „pernelyg didelis psichologinis skausmas“ gali sumažėti, jeigu juo pasidalini su žmogumi, kuriam rūpi. Atviras ir nuoširdus pokalbis – turbūt patikimiausias psichologinis nuskausminamasis.

Paulius Skruibis
„Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas

Mitai apie savižudybes: #1

Mitai apie savižudybes: #2

Mitai apie savžudybes: #3

Mitai apie savžudybes: #5

„Neretai sulaukiame pagalbos šauksmo iš ugdymo įstaigų, kuriose įvyksta savižudybės, ar savivaldybių, nežinančių, kaip spręsti savižudybių problemą. Deja, bet psichologinės pagalbos galimybės rajonuose gana menkos, o tokios pagalbos plėtra reikalauja daug lėšų ir laiko. Pirmuoju žingsniu galėtų būti informacinių atvirukų leidyba ir platinimas. Tai nepakeis kitų būtinų priemonių, tačiau suteiks svarbiausią informaciją gyventojams, kad šie, esant reikalui, galėtų padėti sunkumus išgyvenančiam žmogui“, – prie iniciatyvos prisijungti kviečia „Jaunimo linijos“ vadovas dr. Paulius Skruibis.

Informacinio atviruko maketą galima rasti iniciatyvos interneto svetainėje www.nebijokkalbeti.lt. Dėl jau atspausdintų informacinių atvirukų reikėtų kreiptis į iniciatyvos organizatorius – Jaunimo psichologinės paramos centrą arba Andrių Mamontovą. Tačiau kadangi jų kiekis ribotas, šalies įstaigos ir organizacijos kviečiamos atvirukus atsispausdinti savo lėšomis. Atvirukų dizainą sukūrė vienas iš iniciatyvos „Nebijok kalbėti“ autorių Andrius Mamontovas. Atvirukuose pateiktas rekomendacijas parengė Jaunimo psichologinės paramos centro psichologai.

Iniciatyvinės grupės pastangomis spaustuvė „ArxBaltica“ atspausdino 40 tūkst. informacinių atvirukų. Jie platinami A. Mamontovo ir grupės „Gyvai“ koncertuose, taip pat „BadDog“ stenduose kavinėse, kino teatruose ir kitose pramogų bei poilsio vietose. Iniciatyvos „Nebijok kalbėti“ autoriai: muzikantas Andrius Mamontovas, emocinės paramos telefonas „Jaunimo linija“ ir viešoji įstaiga Jaunimo psichologinės paramos centras.

Apie „Jaunimo liniją“ (www.jaunimolinija.lt)

„Jaunimo linija“ – tai savanoriška tarnyba, teikianti emocinę paramą jaunimui telefonu ir internetu. Atranką bei apmokymus praėję savanoriai atsiliepia telefonu 8 800 28888 ir atsako į laiškus adresu www.jppc.lt/draugas. „Jaunimo linijos“ veiklą Vilniuje organizuoja VšĮ „Jaunimo psichologinės paramos centras“, Kaune – asociacija „Kauno Jaunimo linija”, Klaipėdoje – fondas „Dvasinės pagalbos jaunimui centras“. Šios organizacijos yra Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos tikrosios narės.

Apie Jaunimo psichologinės paramos centrą  (www.jppc.lt)

JPPC, nevyriausybinė, ne pelno organizacija, veiklą vykdo jau 16 metų. Prioritetinė veikla – krizių įveikimas ir savižudybių prevencija.  Pernai metais JPPC suaktyvino švietėjišką veiklą krizių įveikimo ir savižudybių prevencijos srityje. JPPC psichologai vedė 52 krizių įveikimo seminarus Lietuvos mokyklų vadovams ir Pedagoginių psichologinių tarnybų specialistams. Šiuo metu centre dirba 15 darbuotojų ir virš 100 savanorių.

Nėra vienos savižudybės priežasties. Savižudybę visuomet lemia daugelis įvairių veiksnių: žmogaus charakterio savybės, asmeninė patirtis, nuostatos ir vertybės, santykiais su kitais žmonėmis ir t. t. Konkretus įvykis gali būti tik paskutinis lašas, kuris perpildo prisipildžiusią taurę. Tačiau paskutinis lašas nėra priežastis – tuščioje taurėje jo vaidmuo menkas.

Bandymas surasti tą vienintelę priežastį, tai bandymas supaprastinti sudėtingą gyvenimo realybę. Surandi vieną priežastį ir atrodo, kad gyvenimas labiau nuspėjamas ir paaiškinamas. Tačiau dažniausiai tai tėra iliuzija. Iliuzija, kuri savaime nėra niekuo „bloga“ ar žalinga, tačiau gali tapti tokia, kai „randama“ ne tik konkreti savižudybės priežastis, bet ir „kaltininkas“, dėl kurio nusižudė: mokytojas, parašęs blogą pažymį, mergina, nutraukusi santykius, ar pan.

Paulius Skruibis
„Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas

Mitai apie savižudybes: #1

Mitai apie savižudybes: #2

Mitai apie savižudybes: #4

Mitai apie savžudybes: #5

Kaip ir kiekviename mite, šiame įsitikinime yra dalis tiesos. Iš tiesų psichikos ligos, ypač klinikinė depresija, ženkliai padidina savižudybės riziką. Žmonės, sergantys klinikine depresija (kai ilgą laiką kamuoja prislėgta nuotaika, nebedomina įprastinė veikla, sutrinka miegas ir t. t.) nusižudo kelis ar net keliolika kartų dažniau.

Tai kodėl tada sakau, kad tai  yra klaidingas įsitikinimas? Todėl, kad:

• didžioji dalis sergančiųjų klinikine depresija arba bet kuria kita psichikos liga, nenusižudo;
• yra gerai žinoma, kad moterys depresija serga bent du kartus dažniau, negu vyrai, tačiau beveik visose pasaulio šalyse vyrai nusižudo kelis kartus dažniau nei moterys;
• ženkli dalis nusižudžiusiųjų žmonių nesirgo jokia psichikos liga.

Savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Žmonėms, sergantiems depresija, savižudiški impulsai kyla dažniau ir jie yra stipresni. Tačiau, jeigu kilus tokiam impulsui (nesvarbu, ar sergama kokia psichikos liga ar ne), šalia yra žmogus, pasiruošęs padėti, savižudybės galima išvengti.

Žinoma, jeigu žmogus serga psichikos liga ir kalba apie savižudybę, svarbu pasirūpinti ne tik emocine parama, bet ir tuo, kad ta liga būtų tinkamai gydoma. Čia panašiai, kaip su pirmąja medicinos pagalba – laiku suteikta pirmoji pagalba gali išgelbėti gyvybę, tačiau ji jokiu būdu nepakeičia medicininio gydymo.

Paulius Skruibis,
„Jaunimo linijos“ vadovas, psichologas

Mitai apie savižudybes: #1

Mitai apie savižudybes: #3

Mitai apie savižudybes: #4

Mitai apie savžudybes: #5

• kalbėdamas nevenk žodžio „savižudybė“;
• leisk žmogui išsikalbėti, pasidalinti savo sunkumais;
• nepatarinėk, o išklausyk, pabandyk suprasti;
• nenureikšmink problemų („viskas bus gerai“);
• pabandyk atrasti, kas šį žmogų sulaiko nuo savižudybės;
• jei žmogus kalba apie savižudybę, tai visuomet rimta, net jeigu atrodo, kad jis tik nori pagąsdinti;
• neprisiimk atsakomybės už kito žmogaus sprendimus – kartais žmonės nusižudo, net jei jiems yra suteikiama reikalinga pagalba;
• nelaikyk visko paslaptyje, pasitelk į pagalbą kitus žmones, kuriais pasitiki;
• paskatink žmogų kreiptis psichologinės pagalbos, padėk ją surasti.

Tiesūs klausimai ir atviras pokalbis apie savižudybę mažina savižudybės riziką bei tampa pirmu ir labai svarbiu žingsniu pagalbos link.

Išsamesnė informacija apie pagalbą