„Jaunimo linijoje“ savanoriauju 5-us metus. Tuose metuose tūkstančiai pokalbių, šimtai atsakytų laiškų… Dalį jų vos ne pažodžiui galėčiau atpasakot – taip įstrigę. Bet dabar daugiau galvoju ne apie juos, galvoju apie kitus savanorius. Savo kolegas, draugus… Kokie puikūs ir pilni mūsų savaitgaliai. Lygiai prieš savaitę po darbų likusias laisvas dienas praleidome toli nuo Vilniaus, mokydami būsimus „Jaunimo linijos“ savanorius. Kiek ten įkvėpimo, susidomėjimo, kiek naujų žmonių, kuriems rūpi.

Atvažiavus į Joniškį viskas greitai: užkandom, pasitarėm, pasiruošėm informacinį stalą ir po truputį į salę ėmė rinktis žmonės. Kalbantis su jais, girdėjosi, kad susirinkusiųjų tarpe buvo ir visai apie „Jaunimo liniją“ negirdėjusių, ir turinčių numerį savo telefone. Tokių, kuriuos sudomino savižudybių tema ir tų, kurie į Joniškio savivaldybės salę atėjo tik todėl, kad nieko daugiau miestelyje nevyksta ar todėl kad renginių nedaug (o tokiom temom visai nėra), tad bent esamuose stengiasi dalyvauti. Vienus pritraukė smalsumas, kitus noras sužinoti nemokamas psichologinės pagalbos galimybes, mokamos- kainas.

Fotografavau susitikimą. „Nebijok kalbėti“ renginiuose dažnai fotografuoju. Kai visas dėmesys krypsta į priešais žiūrovus sėdinčius: „Jaunimo linijos“ savanorę Dovilę, psichologą Paulių Skruibį, Andrių Mamontovą, pro savo objektyvą žiūriu į susirinkusius. Rašydami ir siųsdami klausimus lapeliuose kiekvienas kalba – veidu: apie savo susirūpinimą, jaudulį, nerimą ar liūdesį. Kiti, nuleidę akis, kalba apie baimę. Nes nepaisant to, kad iniciatyva vadinasi „Nebijok kalbėti“, išdrįsti su artimu kalbėtis apie skaudžius dalykus nėra paprasta. Šiek tiek bijoti – žmogiška. Tame, matyt, atsispindi, kad rūpi, kad svarbu, kad nesinori užgauti kito, nesinori užsigauti pačiam… „Nebijok kalbėti“ renginiuose stengiamės, kad ta baimė atrastų savo vietą ir nekliudytų paprastam artimam santykiui.

Po susitikimo likę žmonės gurkšnodami arbatą dalinosi, kad savižudybių tema aktuali, tačiau apie ją kalbama nedaug ir trūksta žinių. Vieni džiaugėsi, kad išgirdo būtent tai, ko čia ir atvažiavo – šiek tiek mėgstamos muzikos, kiti – jog gavo išsamų atsakymą į rūpimą klausimą ar buvo nustebinti ant scenos kalbėjusių Andriaus, Pauliaus ir Dovilės nuoširdumu.

Už rūpestį, kad renginys įvyktų ir eitų sklandžiai dėkojame Joniškio visuomenės sveikatos biurui.

Renginio akimirkos mūsų „Facebook“ paskyroje: http://www.facebook.com/media/set/?set=a.10150725017962561.413419.103932322560&type=1

Lina

Daugiau kaip pusę 200 egz. tiražo išleidome už dosnią 300 Lt paramą, kurią iniciatyvai skyrė Laura R. Ačiū labai!

Parama „Nebijok kalbėti“

Truputėlį paklaidžioję po miestą, atvykome į Ramučių gimnaziją, kurioje buvome pasitikti itin rūpestingai – gimnazijos Direktorė aprodė mums skirtas patalpas, domėjosi, ar tikrai visko užtenka. Nors mūsų komanda buvo maža (iš viso 11 žmonių) lyginant su ankstesniais kartais, tačiau jaučiant tokį rūpestį ir pagalbą, galėjome ramiau atsikvėpti – renginys turėtų praeiti sklandžiai.

Pradeda rinktis dalyviai – salėje susėdę jau laukia apie 60 žmonių (jaunimas, suaugusieji) – Andriaus pirmieji akordai grojami gitara – pirmieji klausimai – virstantis kaladėlių bokštas, kuris vaizduoja rūpesčių kamuojamą žmogų – paskutinis klausimas ir paskutinė daina – pokalbiai prie arbatos… Mums gan įprastas ir pažįstamas scenarijus, kuris mūsų džiaugsmui kiekvieną kartą prisipildo skirtingomis nuotaikomis, išgyvenimais, o neretai ir susižavėjimą keliančiomis pažintimis. Norisi pasidalinti viena tokia pažintimi, kuria likau sužavėta ne tik aš, bet ir visa mūsų komanda.

Pirmoje eilėje renginio metu girdėjosi dviejų berniukų šnekučiavimasis, krizenimas, kuris pabaigoje vis garsėjo… Atrodė, jog šie vaikai tikrai nieko negirdi, kas dedasi scenoje, ir net tai, jog savanorės jiems siūlė užrašyti po savo klausimą, jų itin neatitraukė nuo šnekučiavimosi tarpusavyje… O Andriui pradėjus paskutinę dainą, jie staiga pakilo ir nuėjo prie stalo, kur buvo arbata, lyg jiems visiškai nesinorėtų klausytis atliekamo kūrinio… Tad po renginio tiesiog negalėjome jų nepakalbinti..:) Mūsų nuostabai paaiškėjo, kad šie du apie 10 metų vaikai atėjo į renginį niekieno nelydimi ir neskatinti. Apie tai, kad „Nebijok kalbėti“ vyks Ramučių gimnazijoje jie sužinojo perskaitę skelbimą mieste. Būna, jog dalis dalyvių susirenka dėl to, kad gros Andrius – šiems berniukams atlikėjas buvo tiek pat pažįstamas kiek ir kiti nuo scenos kalbėję žmones. Gyvybingi ir šnekūs vaikai pasirodo nuoširdžiai domėjosi tuo, apie ką buvo kalbama, o ir patys ant lapelių užrašė svarbius klausimus ir džiaugėsi, kad į juos buvo atsakyta. Taip dar kartą pasitvirtino taisyklė, jog nereikia vadovautis išankstiniu įspūdžiu..:)

O pabaigai vertingas klausimas, kurį ir uždavė jaunieji renginio dalyviai: ką mes galime padaryti, kad savižudybių ir patyčių būtų mažiau?

Renginio metu

Renginys paprastai vyksta šeštadienį ir trunka 1,5-2 valandas. Jo metu „Jaunimo linijos“ atstovai ir Andrius Mamontovas atsako į susirinkusiųjų klausimus (galima siųsti rašteliais), pristato pagrindinius savižudybių rizikos ženklus ir emocinės paramos principus. Renginį paprastai pradeda ir užbaigia Andriaus daina

Po renginio mūsų savanoriai kviečia susirinkusius pasikalbėti asmeniškai apie rūpimus klausimus ar pasidalinti savo sunkumais. Tai viena iš priežasčių, kodėl renginį atvažiuoja gana daug „Jaunimo linijos“ savanorių (apie 20).

Su savimi atsivežame „Nebijok kalbėti“ atvirukų su rekomendacijomis, kaip padėti žmogui, galvojančiam apie savižudybę. Taip pat pasiruošiame ir atsispausdiname informaciją apie mieste teikiamą psichologinę ir socialinę pagalbą.

Ko tikimės iš organizatorių:

• Visų pirma supratingumo Mums nereikia dirbtinai surinktų auditorijų! Vienas iš labiausiai nuviliančių dalykų šiuose susitikimuose – geltonais autobusiukais suvežti mokiniai, kurių mokytojai tikisi, kad jų „sunkių mokinių“ problemos kažkokiu mistiniu būdų išsispręs jiems pasėdėjus susitikime su „Jaunimo linija“ ir Andriumi Mamontovu… Tai ne masinės hipnozės seansas Renginys yra skirtas vyresniems paaugliams (maždaug nuo 15 metų), jaunimui ir suaugusiems, kurie patys domisi renginio tematika. Vienas iš labiausiai pavykusių renginių buvo Ukmergėje, į kurį atėjo vos apie 10 žmonių. Tačiau jame vyko labai gyva diskusija ir daug asmeninių pokalbių po renginio.
• Salės, kurioje tilptų apie 100 žmonių. 3-4 kabinetų, kurie būtų naudojami „Nebijok kalbėti“ komandos susirinkimui ir asmeniniams pokalbiams po renginio.
• Garso aparatūros, o būtent 3 mikrofonų ir bent vieno mikrofono stovo, stiprintuvo gitarai ir kolonėlių.
• Arbatos visiems susirinkusiems į renginį. Gerdami arbatą visi galime tęsti pokalbius – dažniausiai tai ne ką mažiau svarbi dalis nei renginys salėje.
• Organizacinių išlaidų kompensavimo. Visa „Nebijok kalbėti“ komanda dirba visiškai savanoriškai, be atlyginimų ir honorarų. Tačiau mūsų mašinos ir autobusai vis dar naudoja kurą, o mes patys praleisdami pusdienį, o dažnai ir visą dieną kelionėje norime prieš renginį pasistiprinti. Priklausomai nuo renginio vietos, šios išlaidos sudaro 1300-1500 Lt. Didžioji išlaidų dalis – autobuso nuoma ir kuras (į renginius susirenka apie 20 „Jaunimo linijos“ savanorių iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos).
• Renginio viešinimo: skelbimų iškabinimo mieste, pranešimų vietinėje žiniasklaidoje, elektroninio pašto žinučių siuntimo vietiniais tinklais.

Taigi, jeigu norite surengti „Nebijok kalbėti“ renginį savo mieste, rašykite info@nebijokkalbeti.lt arba skambinkite „Nebijok kalbėti“ koordinatorėms Veronikai Lakis (tel. 8 676 03150) arba Dovilei Grigienei (8 659 74737).

Praėjusiais metais buvo įkurtas paramos fondas „Jaunimo linija”, kuris pradėjo koordinuoti tarnybos darbą Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje bei rūpintis lėšų paieška. „Nebijok kalbėti” renginius ir kitas veiklas nuo 2012 m. taip pat organizuos paramos fondas „Jaunimo linija”.

Per renginius miestuose į JPPC aukų dėžutes paaukotų pinigų likutis (537,68 Lt) buvo panaudotas šešių „Jaunimo linijos” džemperių pagaminimui (409,97 Lt) ir paruošiamajam vizitui į Lentvarį (15,69 Lt). 112,02 Lt liko JPPC ir bus panaudoti tam, kad centro Informacinės programos savanoriai ir toliau galėtų ruošti (bei spausdinti) informaciją apie psichologinę pagalbą kiekviename aplankomame mieste. Džemperiai mums reikalingi, kad renginių dalyviai, nusprendę pasikalbėti apie savo sunkumus, žmonių būryje galėtų lengvai atskirti „Jaunimo linijos” savanorius. Už anksčiau surinktų lėšų panaudojimą taip pat esame atsiskaitę šiame blog’e.

Noriu remti iniciatyvos „Nebijok kalbėti” keliones po Lietuvos miestus ir miestelius

Noriu remti „Jaunimo linijos” veiklą